„Apygardos suskirstytos 1992 m. ir nuo to laiko nebuvo jokių esminių reformų, nors įvyko didelių demografinių pasikeitimų. Šiuo metu miestų, ypač Vilniaus, rinkimų apygardų rinkėjų skaičius yra gerokai aukštesnis nei vidutinis. Širvintų–Vilniaus 120 proc., Karoliniškių 118 proc., Justiniškių 118 proc., Vilniaus–Trakų 118 proc., Vilniaus–Šalčininkų 117 proc., Naujosios Vilnios 117 proc. Dėl tokios nedemokratiškos tvarkos ne kartą kreipiausi į poną Vaigauską, į Vyriausybę, svarstė Seimas, bet jokių pokyčių, taigi liko kreiptis tik į Konstitucinį Teismą“, – teigia K. Masiulis.
ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras rekomenduoja, kad, remiantis gerąja tarptautine praktika, nuokrypis tarp apygardų rinkėjų skaičiaus neturi viršyti 10 proc. nuo vidurkio.
„Vienose apygardose tą patį Seimo narį renka 43 tūkst. rinkėjų, kitose 29 tūkst. Ar tai demokratiška? Rinkėjo balsas didelėse apygardose yra nuvertintas ir lemia 1,5 karto mažiau nei mažose. Taip Vilniaus rinkėjai netenka 4 savo Seimo narių ir tas atotrūkis vis didėja. 2000 m. Seimo rinkimuose 13 rinkimų apygardų rinkėjų skaičius viršijo 10 proc. nuokrypį nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus, atitinkamai 2004 m. tokių apygardų buvo jau 23, 2008 m. – 34, 2012 m. – 38 arba 53,5 proc. visų apygardų. Galima sakyti, kad didesnė dalis Seimo narių vienmandatėse apygardose išrinkta nedemokratiškai“, – sako K. Masiulis.
Jeigu Konstitucinis Teismas nutars, kad Seimo rinkimų įstatymo 9 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, Seimo rinkimų apygardos turės būti keičiamos.
