Tad kas siekė pasipelnyti iš neblaivaus įtariamojo? Kam jo sumokėti pinigai, gauti už parduotus nužudytų moterų daiktus, buvo svarbesni nei įstatymo ir moralės normos?
Neabejoju, kad tai „taškų“ prekeiviai. Nelegaliai kontrabandines ir garažuose pagamintas surogatines prekes pardavinėjantiems verteivoms negalioja jokie ribojimai: nei draudimas prekiauti naktį, nei atsakomybė, jei cigaretes ar alkoholinius gėrimus parduos nepilnamečiams ar jau apsvaigusiems asmenims.
Įtariamo „skerdiko“ sugyventinė viešai pasiguodė, kad po žiaurių nužudymų grįžęs namo R. B. parsinešė „šnapso ir alaus“. Jei šių gėrimų jis įsigijo vienoje iš Kražių parduotuvių, manau, tokias vietas taip pat turėtume vadinti „taškais“, o atsakingų institucijų darbuotojai joms už įstatymų nesilaikymą turėtų pritaikyti griežtas sankcijas.
Nė vienas iš mūsų – ar tai būtų pardavėjas, gyventojas, pareigūnas ar politikas – neturėtume patys elgtis aplaidžiai. Kiekvienas iš mūsų – ne beveidė valstybė ar kuri nors institucija – esame atsakingi už tai, kaip gyvename ir kas vyksta mūsų kiemuose, gatvėse ir valstybėje.
Blogai veikiančios valstybės sistemos rezultatas
Jei nė vienas pardavėjas neparduotų alkoholinių gėrimų girtam pirkėjui – jis neišvengiamai būtų priverstas išsiblaivyti. Jei niekas nepirktų samagono ar nelegalių baltarusiškų cigarečių – užsidarytų visi „taškai“ iki vieno, nereiktų nė policininkų. Jei kiekvieną kartą, kai pastebimas nusižengimas ar pažeidimas, gyventojai turėtų kam pranešti, o valstybės tarnybų darbuotojai imtųsi realių veiksmų – jokios skerdynės negalėtų įvykti.
Jos būtų sustabdytos net neprasidėjusios.
Tikriausiai toks ir turėtų būti mūsų visuomenės tikslas – kurti erdvę, kur blogis neturėtų galimybės plėtotis. Žinoma, net gerovės valstybėse įvyksta šiurpių nusikaltimų, tačiau dažniausiai jie – pažeistos psichikos žmonių ar teroristų veiksmų pasekmė.
Šiuo atveju – tai blogai veikiančios valstybės sistemos rezultatas. Nuo sovietinių laikų likęs įsisenėjęs alkoholizmas yra didelė Lietuvos problema. Tačiau politikai mato tik vieną kovos su šia problema būdą: draudimus.
Akivaizdu, kad šie draudimai neveikia, ar veikia ne taip, kaip norėtume. Po daugiau nei 120 metų Kražiuose vėl siaučia smurtas ir stovi karstai – tąkart savo galvas paguldė 9 kražiškiai, šį kartą – 4 ramiai gyvenimo dienas leidusios moterys. Jų mirtis, priešingai nei tikrųjų Kražių skerdynių aukų, kai buvo siekiama miesteliui išsaugoti ir apginti caro lieptą uždaryti ir nugriauti bažnyčią – bendruomenės centrą, šį kartą aukų kraujas buvo pralietas beprasmiškai.
Ir tai taip pat yra visų iki šiol valdžioje buvusių politikų asmeninė atsakomybė, kad iki šiol nėra sukurta ir nevykdoma visapusiška kova su alkoholizmu ir jo priežastimis. Iki šiol buvo einama lengviausiu keliu – didinami mokesčiai ir draudimai. Menkai atsižvelgta, kad pakėlus alkoholinių gėrimų kainas parduotuvėse, sumažinus legalų prieinamumą atitinkamai atsiranda naujų „taškų“, kurie mielai priima ir visada aptarnauja priklausomus, neblaivius, nepilnamečius alkoholio ieškotojus.
Galima sakyti, kad „taškai“ veikia lyg maži Vilniaus taborai, išsibarstę po visą šalį, tik pardavinėja ne mirtį nešančius kvaišalus, bet neaiškios kokybės alkoholinius gėrimus, cigaretes ar benziną. Tačiau visų jų veiklos pasekmės – vienodos.
