Advokatas, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas tiki, kad per okupaciją nukentėję Lietuvos piliečiai gali pasiekti tai, kas nepavyksta Lietuvos valstybei: išsireikalauti iš Rusijos žalos atlyginimo. Jis atstovauja piliečiams pradėtoje byloje Lietuvos teisme.
Su K. Čilinsku kalbasi "Balsas.lt" vyriausiasis redaktorius Saulius Spurga.
- Buvo skelbta, kad Lietuvos piliečiai padavė ieškinį dėl žalos, patirtos okupacijos metu, atlyginimo. Jūs atstovaujate jiems kaip advokatas. Kokios šios bylos aplinkybės?
- Ieškinys pateiktas prieš Rusijos federaciją kaip Sovietų Sąjungos teisių tesėją, nes Rusija Sovietų Sąjungai sugriuvus perėmė visas teises, ir turtą, ir skolas. Ir Sovietų Sąjungą Jungtinėse Tautose pakeitė būtent Rusija. Taigi šiuo atveju kalbama ne apie tai, kad Rusija padarė žalą, o apie tai, kad žala buvo padaryta Sovietų Sąjungos, kaip valstybės okupavusios Lietuvą. Lietuvos teritorijoje buvo pradėtas daryti tas teisės pažeidimas, žmogaus teisių pažeidimas - kaip žinote daugelis žmonių buvo represuoti, ir čia kalba eina apie vieną iš tokių atvejų. Lietuvą okupavusios valstybės teismas pripažino kalta moterį, apkaltinus ją antisovietine propaganda už tam tikras pasakytas mintis, kurios nepatiko tuometinei stalininei valdžiai. Vienas iš kaltinimų buvo tas, kad ji kalbėjo, jog Lietuvą nuo okupacijos gali išgelbėti Amerika. Nuo bet kokios okupacijos - ar nuo vokiečių, ar nuo sovietų okupacijos. Už minčių reiškimą ji buvo nuteista, nors netgi tuometiniai Sovietų Sąjungos tarptautiniai įsipareigojimai neleido persekioti žmogaus už pasakytą mintį. Tuo metu Sovietų Sąjunga buvo Jungtinių Tautų narė, teismas vyko 1951 metais, ir pagal Jungtinių Tautų įstatus šitaip elgtis nebuvo galima.
- Ir ko dabar ta moteris reikalauja? Kokios žalos atlyginimo?
- Ši moteris, kuri buvo nuteista, yra mirusi, bet žala kildinama šeimai, mirusiosios vaikams. Ieškovai yra du mirusiosios vaikai, sūnus ir duktė. Jų motina buvo nuteista, ir jie paveldėjo iš jos žalos reikalavimo teisę. Be to, jie kildina žalą iš to, kad jų šeima vėliau buvo persekiojama, buvo KGB stebima, buvo užvesta stebėjimo byla. Šeima buvo persekiojama tol, kol Lietuva neišsivadavo iš okupacijos. Yra prašoma atlyginti padarytą neturtinę žalą - tiek mirusios motinos, tiek jų pačių patirtą neturtinę žalą. Kiekvienas iš jų prašo atlyginti neturtinę žalą, ir atsakovu patraukė Rusijos federaciją.
- Šitie žmonės parodė asmeninę iniciatyvą, bet juk ir visa Lietuvos tauta yra nubalsavusi per referendumą, kad Rusijos okupacijos žala būtų atlyginta, be to, turime tam tikrus įstatymus. Ar Lietuvos vyriausybė buvo pakankamai atkakli, vykdydami tautos išreikštą valią, ir ar tai galėjo pasibaigti sėkme?
- Iš tikrųjų, žmonės, kurie kreipėsi pagalbos, pradžioje abejojo, iš ko reikalauti žalos atlyginimo, ar iš Sovietų Sąjungos, ar iš dabartinės Lietuvos valdžios, kuri negina jų teisių. Be abejo, pagrindinis kaltininkas yra Sovietų Sąjunga kaip okupavusi valstybė, o Lietuvos institucijų pareiga įgyvendinti žmonių valią ir kreiptis dėl žalos atlyginimo. Buvo priimtas įstatymas, kuris nustato, kad visos institucijos turi siekti, kad būtų atlyginta Sovietų Sąjungos padaryta žala - tarp kitko, šitame ieškinyje mes tuo ir vadovaujamės, sakydami, kad ir teismui tas įstatymas privalomas. Matysime, kaip teismas spręs šį klausimą. Reikia pasakyti, kad kitos institucijos buvo gana pasyvios, ir tai privertė žmones kreiptis į teismą. Tokių žmonių, kurie ketina kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, yra ir daugiau.
- Kokios, Jūsų vertinimu, yra tokio Lietuvos institucijų pasyvumo priežastys?
- Aš, kaip teisininkas, nenorėčiau gilintis, bet galima pasakyti apie pasaulinę patirtį. Tokiais atvejais jau ne kartą iniciatyvą parodydavo žmonės. Taip buvo ir dėl Vokietijos padarytos žalos, prievarta įdarbinant žmones. Iš pradžių buvo mėginama politiškai suderinti klausimą, tačiau tai nepavyko, tada žmonės kreipėsi su konkrečiais ieškiniais, ir tik tai privertė Vokietiją ir kitas valstybes tartis ir ieškoti sprendimo, sudaryti fondą ir išmokėti žalos atlyginimo kompensacijas nukentėjusiems žmonėms. Galbūt tas pats įvyks ir čia, kai Lietuvos teismas nuspręs priteisti. Jei to nepadarys Lietuvos teismas, tai atliks Europos žmogaus teisių teismas.
- Iš tiesų, mes nemažai kalbame, kad buvo Lietuva okupuota, bet tai lieka tik žodžiais ir neturi jokių teisinių pasekmių. Įdomu, į ką būtų nukreiptas ieškinys - ar jis būtų nukreiptas į dabartinę Rusijos valstybę, ar į tam tikras bendroves, įmones, kuriose dirbo represuoti žmonės.
- Šiame ieškinyje kalbama apie tai, kad teismas neteisėtai atėmė laisvę. Vykdant bausmę moteris buvo išvežta iš Lietuvos į Rusijos gilumą ir ten atlikinėjo bausmę laisvės atėmimo vietose. Todėl ieškinys pareikštas valstybei ir žalą turėtų atlyginti Rusijos valstybė iš savo biudžeto. Bet buvo atvejų, kai lietuviai buvo išvežti ir prievarta įdarbinti tam tikrose gamyklose, kasyklose, rūdynuose ir panašiai. Dabar tos įmonės, pertvarkytos ar nepertvarkytos, egzistuoja iki šiol. Būtų galima kelti klausimą traukiant atsakovais ir šias įmones. Aišku, valstybė atsakinga kaip ta jėga, kuri prievarta išvežė žmones į Rusiją, bet yra įmonės, kurios iš prievartinio darbo laimėjo. Jos galėtų būti bendraatsakoviais. Gal atsiras ir tokių ieškinių, nes žmonės yra tikrai nukentėję ir iki šiol netikėjo tokių ieškinių perspektyva. Tačiau Europos žmogaus teisių teismo atitinkami sprendimai dar 2004 metais įvertinant okupacinį režimą, kuris buvo Baltijos šalyse, leidžia mums drąsiau kreiptis su ieškiniu. Noriu pabrėžti, kad Lietuvos padėtis čia yra labai gera tuo požiūriu, kad turime sutartį su Rusija, sudarytą dar 1991 metais, kai dar buvo Rusijoje demokratinis režimas. Turiu omeny sutartį dėl pagalbos civilinėse bylose. Ten įrašyta, kad Rusijos valstybė pripažįsta Lietuvos teismų sprendimus, sakykim, tokius kaip ir dėl žalos atlyginimo. Šitai yra labai svarbu Lietuvai. Tai sudaro sąlygas normaliai priimti sprendimus, kadangi pagal tą sutartį Lietuvos teismams išnagrinėjus bylas ir priteisus žalą, Rusijos valstybė ją turėtų atlyginti. Ta sutartis yra labai didelis demokratijos laimėjimas ir dabar, be abejo, Rusija tokios sutarties nė už ką nepasirašytų. Sutartis kaip tarptautinis teisės aktas yra privaloma, ir tai atveria žmonėms galimybę siekti žalos atlyginimo, kelti bylas. Kitas klausimas, kaip Rusija vykdys Lietuvos teismų arba Europos žmogaus teisių teismo sprendimus. Kaip priversti vykdyti, yra kitos teisinės priemonės. Yra jau ne kartą buvę, kad Rusija atsisakė vykdyti jai nepalankius Europos žmogaus teisių teismo sprendimus.
Rusija yra pasirašiusi Žmogaus teisių konvenciją. Šalys, kurios yra ratifikavusios šią konvenciją, tuo pačiu pripažįsta Europos žmogaus teisių teismo jurisdikciją. Tai vadinasi, jeigu Lietuvos teismas priteis žalos atlyginimą iš Rusijos, šitoje ar kitoje byloje, ir Rusijos teismai, ar antstoliai, ar valstybės įstaigos nevykdys Lietuvos teismo sprendimo, tai tuomet tie nukentėję, kuriems priteistas žalos atlyginimas, su ieškiniu prieš Rusiją galės kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, nes jai, kaip minėjau, privaloma vykdyti šio teismo nutarimus.
- Ar ši byla sulaukė tarptautinio atgarsio?
- Taip, išties gana netikėto tarptautinio atgarsio - mes manėme, kad Lietuva mažai žinoma, bet kai šis ieškinys pasirodė, na, visų pirma, pasakysiu, susidomėjo kai kurios Rusijos žiniasklaidos priemonės. Jos norėjo susipažinti ir su pačiu ieškiniu. Kiek žinau, tai yra artimos Rusijos valdžiai. Apskritai Rusijos žiniasklaida, kaip žinote, nėra visiškai laisva, tad supratau, kad valdžia nori kuo greičiau sužinoti, koks čia bus ieškinys, ir būtent per sau ištikimą žiniasklaidą - būtent tą, kuri tarnauja valdžiai. Iš užsienio žurnalistų, kurie į mus kreipėsi, sužinojome, kad Maskvos valdžios koridoriuose tas ieškinys jau svarstomas. Aš supratau, kad informacija ten buvo gauta ir tai padidino susidomėjimą visų garsių užsienio žiniasklaidos priemonių, kurios važiavo į Lietuvą, darė reportažus, filmavo buvusius KGB rūmus, kuriuose buvo kalinami Lietuvos žmonės. Tai buvo parodyta pasaulio pagrindinėse televizijose - tas ieškinys, tas reikalavimas, ir iš ko jis kyla - pogrindžio judėjimas, pasipriešinimas, ir vėl pasauliui buvo priminta Lietuvos situacija. Manau, kad tas susidomėjimas nėra nurimęs, ir manęs vis paklausia, kaip toliau viskas vyksta. Dabar vyksta parengiamasis procesas, kai Rusija susipažins su ieškiniu ir pareikš savo nuomonę.
- Būtent Rusija?
- Taip, Rusijos Federacija.
- Bet ieškinys nagrinėjamas Lietuvos teismuose?
- Taip, Lietuvos teismuose, bet ieškinys yra prieš Rusiją, ir ji turi teisę susipažinti su ieškiniu. Pateikiamas ieškinys Rusijos federacijai - tai daroma per Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją. Ministerija įteikia ambasadai, ir tada laikoma, kad Rusijos Federacija yra susipažinusi su ieškiniu. Ji turi pateikti atsiliepimus. O jeigu nepateiks, tai galima nagrinėti bylą ir be atsiliepimų.
- Tai kiek lauksim Rusijos atsakymo?
- Tokiais atvejais suteikiama pora mėnesių. Dar reikėtų truputėlį palaukti.
