Norint sugrįžti dvidešimt metų atgal, nereikia kurti laiko mašinos. Sėskite į lėktuvą ir po dvylikos valandų būsite ten, kur maistas dalijamas pagal korteles, ant sienų šviečia tautos vado portretai, gatvėmis rieda „žiguliukai“. Tačiau žmonės ten laimingi. Gal todėl, kad visus metus šviečia saulė, ošia vandenynas, o butelis romo tekainuoja kelis “kukus“. Apie kelionę laiku į Kubą “Biržiečių žodžiui“ pasakojo Jurgita Bruniuvienė.
Kur pažvelgsi — lietuviai
Jurgita sako, jog kelionė į Kubą jai teko kaip aklai vištai grūdas. Keliauti ją pakvietė draugė, kuri už gerą darbą kelionę dviems gavo dovanų. Todėl skrydis per vandenyną, gyvenimas gerame viešbutyje, maistas Jurgitai nekainavo.
Į Kubą teko skristi su trimis persėdimais: iš Vilniaus į Rygą, po to — į Londoną ir tik tada — į Kubą. Iš to keliautojos tik laimėjo, nes pakeliui spėjo apžiūrėti Londono įžymybes bei įsitikinti, kad lietuviai emigrantai — draugiški ir paslaugūs keliaujantiems tautiečiams.
— Buvo jautru ir smagu sutikti lietuvių. Viešbutyje, išgirdęs, kad kalbame lietuviškai, jaunas vyras mums pasiūlė kavos ir arbatos. Oro uoste registratorė lietuvė mus maloniai aptarnavo. Oro uosto parduotuvėje lietuvis pardavėjas mums aprodė visus kvepalus. Ir tai dar ne viskas. Nuskridusios į Kubą, oro uoste sutikome Marių Jovaišą — albumo „Neregėta Lietuva“ autorių, kuris ruošia reportažą apie Kubą. Pabendravome, — pasakojo Jurgita.
Turistams ir vietiniams — skirtingas gyvenimas
Po dvylikos valandų kelionės lėktuvas ima leistis virš vandenyne išsibarsčiusių salų, priklausančių Kubai. Atsiveria nuostabus vaizdas.
— Sunku patikėti, kaip tokių nedidukių salelių nenušluoja potvyniai, — stebisi Jurgita.
Kubą nuo žemyninės Jungtinių Valstijų dalies skiria Floridos pusiasalis, kurį, nepaisant pavojų, plaustais ar valtimis bandė įveikti ne vienas kubietis, bėgdamas nuo diktatoriškos Kubos santvarkos. Fidelis Kastro Kubą valdo pusę amžiaus. Tai, pasak, Jurgitos matyti vos atskridus į salą — ant pastatų puikuojasi komunistų partijos vado atvaizdai.
Tačiau vietinių žmonių ir turistų gyvenimas saloje skiriasi kaip diena nuo nakties. Turistai apgyvendinami prabangiuose viešbučiuose ant vandenyno kranto, valgo geriausią maistą. Net pinigai turistams ir vietiniams gyventojams skiriasi. Turistai gauna konvertuojamas pesetas arba kukus (taip pinigus vadina vietiniai), o salos gyventojai naudoja nekonvertuojamus kukus. Kainos turistams taip pat „specialios“ — dešimt kartų didesnės negu vietiniams gyventojams.
Turistams peršama tarybiniais laikais girdėta propaganda: „Kuboje nėra vagysčių, prostitucijos, spekuliantų, skurdo“. Tačiau realiame gyvenime Jurgita pamatė kitokį vaizdą.
Nuotykis
— Patyriau nuotykį, iš kurio pešiau naudos, — juokiasi Jurgita.
Viešbutyje turistams siūlomos įvairios ekskursijos po salą. Jurgita nutarė užsisakyti pasiplaukiojimą su delfinais. Kelionių vadovas pasakė, jog į delfinariumą kelionė numatyta anksti rytą, turėti maudymosi kostiumėlį, rankšluostį.
Jurgita taip ir padarė. Ankstų rytą moterį paėmė prie viešbučio atvažiavęs autobusas. Po keliolikos minučių Jurgita ėmė įtarti, kad kažkas ne taip. Delfinariumas nuo jų viešbučio apie 20 kilometrų, o autobusas važiuoja toliau. Išaiškėjo nesusipratimas. Jurgita išvyko į kitą ekskursiją, kurios trukmė visą diena, o keliauti ketinama ne 20, o 800 kilometrų! Nepaisydama itin brangiai kainuojančių telefono žinučių, Jurgita puolė rašyti viešbutyje likusiai draugei, kad negrįš iki vėlumos. Nesvarbu, kad rankinėje tik maudymosi kostiumėlis ir rankšluostis.
— Nesusipratimas išėjo į naudą. Pamačiau nuostabius Kubos miestus Trinidadą, Santa Klarą ir San Fuegos. Ir dar gavau dovanų pasiplaukiojimą su delfinais, — juokiasi Jurgita.
Propaganda ir tikrovė
Pasak Jurgitos, Kubos miestai tarsi užsikonservavę laike. Namai apšiurę, gatvėmis rieda seni rusiški automobiliai. Kelyje į Trinidadą turistų autobusas aplenkė rusišką tanką. Gidas pasigyrė:
— Mes visus ginklus perkame iš Rusijos.
Vos išlipusius iš autobuso turistus apspito vietinės moterys. Jos siūlė pusvelčiui pirkti pačių darytų papuošalų iš kriauklelių, pupelių bei kitokių gamtinių medžiagų. Viena rusė papuošalą nupirko vien dėl to, kad prekiautoja atstotų. Tačiau reakcija buvo priešinga. Vietinės moterys supyko, kad rusė papuošalą pirko ne iš jų, o iš konkurentės. Kilo triukšmas.
Matė Jurgita gatvėse save parduodančių ne tik moterų, bet ir vyrukų bei nelegaliai įsigyti prekių siūlančių vietinių gyventojų. Jie turistams piršo nežinia kokių monetų. Ne visi suvenyrų krautuvėlių pardavėjai į kasos aparatą mušė čekius.
— Kaip ir visur yra visko. O gido kalbos, kad Kuboje viskas gerai, tik propaganda, — sako moteris.
Maistas — už talonus
Biržietė niekur nematė maisto parduotuvių. Turistams buvo siūlomi suvenyrai, cigarai, romas. Paaiškėjo, jog vietiniai maisto gali pirkti tik už talonus ir labai pigiai, vos už keliasdešimt centų mūsų pinigais. Vietiniai gyventojai už tą pačią kainą gali nusipirkti dešimt butelių romo, o turistai — tik butelį. Tačiau girtų žmonių Jurgita taip ir nepamatė.
— Gal dėl karšto klimato niekas girtauti nenori? Vietiniai sakė, jog geriantys žmonės Kuboje anksti miršta, — pasakojo moteris.
Nepigiai, keliasdešimt Amerikos dolerių, kainuoja įžymieji Kubos cigarai, kurie, skirtingai nei mūsų parduotuvėse, neprikvėpinti.
— Cigarai ir kvepia kaip cigarai, o ne obuoliais, slyvomis ar dar kažkuo. Beje, jie labai stiprūs, primena tarybinių laikų „Primą“, — sako Jurgita.
Turistams iš Kubos leidžiama išvežti vieną litrą alkoholinių gėrimų, 400 gramų kavos, o cigarų — šimtą. Biržietė niekur negalėjo nusipirkti saldainių — jų nebuvo. Pasirodo, saldainiai — deficitinė prekė.
— Mūsų gidas viešbučio administratoriui atvežė lauktuvių — saldainių ir alkoholinį gėrimą. Gėrimą kubietis pastūmė į šalį, o už saldainius buvo labai dėkingas, — pasakojo Jurgita.
Viešbutyje Jurgita ragavo įvairaus egzotiško maisto: langustų, krevečių, batatų, įvairių vaisių. Patiekiami buvo ir mums įprasti kiaulienos šonkauliukai. Kokteilių moteris išgerdavo be skaičiaus, tačiau nuo jų neįmanoma apgirsti — į kokteilius barmenai pila tik šlakelį romo arba kokteilį ruošia visai be alkoholio.
— Labai patiko vienoje kavinukėje patiekta kava: į kavos puodelį buvo įmerkta cukranendrė. Išgėrus gurkšnelį kavos, cukranendrės reikia pakramtyti. Cukranendrės — vienas daugiausiai auginamų augalų Kuboje. Tarybų Sąjunga buvo pagrindinė Kubos cukraus importuotoja, — sako Jurgita.
Beje, kavinukėje be muzikos nepasėdėsi:
— Vos atsisėdi, prisistato muzikantas su mandolina. Jei pasakysi, kad muzikos nenori, liksi nesuprastas.
Žiguliukai
Turistų akis traukia ir miestais riedantys seni „žiguliukai“, “moskvičiukai“ ar “volgos“. Dar galima pamatyti senų, šiuo metu antikvaru tapusių amerikietiškų automobilių.
— Mašinas kubiečiai puoselėja. Seni „žiguliukai“ atrodo kaip nauji. Kubietis žino: per gyvenimą jis gali turėti tik vieną mašiną, todėl ją ir blizgina, surūdijusių mašinų nematėme. Gido teiravomės, kaip tie seni automobiliai praeina techninę apžiūrą, tačiau gidas nesuprato, apie ką mes kalbame, — pasakoja Jurgita.
Pasak Jurgitos, vietiniai gyventojai gali rinktis: arba sklypas namui, arba mašina. Jei gyvena su tėvais ar seneliais, į kitą gyvenamą plotą pretenduoti negali. Sklypo namui turi prašyti vos ne šalies vadovo.
Beje, kubiečiams vairuotojai negali imti pakeleivių turistų. Už tai jiems gresia baudos. Tačiau kartais taisyklių nepaisoma. Ypač kai norima prisidurti prie menko uždarbio. Kuboje automobiliai dažomi pagal paskirtį: valdiški — vienos spalvos, kitiems poreikiams — kitos. Didžiausia vaikų pramoga — pasivyti dviračiu autobusą ir, prie jo prisikabinus, važiuoti. Dėl tokių pokštų labai pyksta vairuotojai.
Turistai į ekskursijas vežami kondicionuojamais autobusais. Vietiniai apie tokią prabangą gali tik pasvajoti. Kaip ir apie visureigius, kurie turistams išnuomojami pakeliauti savarankiškai. Pasak Jurgitos, turtingiau Kuboje gyvena mokslo žmonės, kurių darbas šalyje labai vertinamas.
— Kuboje atsiranda ir pirmosios privataus verslo užuomazgos. Pavyzdžiui, kubietis gali turėti kavinukę, kurioje ne daugiau kaip 14 kėdžių. Didesnės kavinės turėti neleidžiama todėl, kad žmogus nepraturtėtų, — sako Jurgita.
Interneto ryšis Kuboje taip pat menkas. Moteris net viešbutyje negalėjo pasinaudoti internetu, nes jo nebuvo. Mobiliuosius telefonus taip pat turi retas gyventojas.
Delfinariumas vandenyne
Kuboje delfinariumas įrengtas ne uždaroje patalpoje, kaip pas mus, o vandenyne atitvertoje teritorijoje.
— Maniau, kad delfinai — švelnūs gyvūnai, tačiau jie labai stiprūs ir galingi, — sako Jurgita.
Meilus delfino bakstelėjimas nosimi Jurgitai vos nekainavo mėlynės. Drąsesni turistai išdrįso būti delfinų stumdomi ir išmetami į orą. Tačiau Jurgita, plaukiodama su galingais gyvūnais, buvo atsargesnė.
— Su mumis žaidė vyresni delfinai. Jauni delfinukai tą dieną nenorėjo bendrauti su turistais ir plaukiojo į juos nekreipdami dėmesio, — sakė Jurgita.
Tropikana
Vieną viešnagės Kuboje dieną Jurgita išsiruošė į sostinę Havaną. Ne tik miesto apžiūrėti, bet ir į garsųjį „Tropikanos“ šou. Šis šou vyksta po atviru dangumi nuo 1939 metų.
„Tropikana“ šou primena Rio de Žaneiro karnavalą Brazilijoje. Šokėjai ir dainininkai — puošniais kostiumais, skamba kubietiški ritmai, šokama salsa, rumba. Havanos “Tropikanoje“ lankėsi ne viena pasaulio įžymybė: aktorė ir dainininkė Marlen Ditrich, įžymusis italų mafiozis Al Kaponė.
Šypsenos visur ir visada
Nors kubiečiams dvidešimt dolerių — nemaži pinigai, jie privalo paisyti įvairių draudimų, o išvykti gali tik į Rusiją ar Venesuelą, jie vis tiek šypsosi ir niekuo nesiskundžia. Šypsena nedingsta nuo kubiečių veidų, o jų gyvenimo vidurkis — 85 metai.
— Gal todėl, kad jie niekur neskuba, valgo natūralų maistą, visada ramūs ir dėl nieko nesuka galvos, — samprotauja Jurgita.
Jurgita matė pradinę mokyklą. Vaikai mokyklos kieme žaidė, dainavo, nors nesimatė nei sūpynių, nei kitokių įrenginių žaidimams.
— Mes tuojau dėl tokios tvarkos imtume bambėti. O jie nebamba dėl nieko, — sako Jurgita.
Pasak Jurgitos, iki mūsų gerovės kubiečiams — kaip iki mėnulio. Tačiau jie saule lepinasi visus metus, nesuka galvos dėl žieminių batų, jiems nereikia kūrenti krosnies ar braidžioti per pusnis — daryti to, kas lietuviams pusę metų gadina nuotaiką ir tuština pinigines.
— Mums iš kubiečių reikėtų pasimokyti į aplinką žvelgti su šypsena ir gera nuotaika, — mano Jurgita.
Edita Mikelionienė
Jurgitos Bruniuvienės nuotr.
