Dura lex, sed lex. Įstatymai reguliuoja visuomenę, bet ši pati juos ir kuria. Lietuvoje įstatymus priima Seimas, tačiau niekas nežino, kaip gimsta pasiūlymai ir ar visuomenės nuomonė kam nors rūpi. Nors Vyriausybė teikia absoliučią daugumą niekur neaptariamų įstatymų iniciatyvų ir įtakoja Seimo darbotvarkę, jos durys visuomenei užtrenktos. Ar yra kitas kelias? Ar piliečiai gali dalyvauti svarstant įstatymus Seime?
Seimo valdininkų pozicija: išklausome net beraščius
Kaip visuomenė gali įsitraukti į įstatymų svarstymą? Seimo posėdžių sekretoriato vedėja Violeta Gureckienė mano, kad procedūra nėra sudėtinga. Pagrindinis parlamento darbas vyksta ne Seimo posėdžių salėje, o komitetuose. Už kiekvieną įstatymo projektą yra atsakingas vienas iš komitetų, ar tai būtų Teisės ir teisėtvarkos, ar Užsienio reikalų, ar Aplinkos apsaugos komitetas. Apie visus komitetuose svarstomus įstatymų projektus skelbiama žiniasklaidoje, netgi regioniniuose laikraščiuose, ir suinteresuoti asmenys kviečiami pateikti savo pasiūlymus iki tam tikros dienos.
Seimo statute rašoma, kad komitetas pats projektą išsiuntinėja suinteresuotoms valstybės institucijoms, o prireikus - ir visuomeninėms organizacijoms, savivaldybėms, politinėms partijoms ir organizacijoms, kad šios galėtų atsiųsti vertinimus. Kokioms institucijoms ar asmenims projektas privalo būti nusiųstas nustato Seimo valdyba arba Seniūnų sueiga.
Tokia yra oficiali įstatymų svarstymo procedūra ar bent ta jos dalis, kurioje gali dalyvauti visuomenė. Natūraliai kyla pirmieji klausimai: Ar daug pastabų ir pasiūlymų iš suinteresuotų asmenų tokiu būdu sulaukiama bei kas dažniausiai juos pateikia?
Paprastas Lietuvos pilietis, rytiniame laikraštyje perskaitęs, kad Seimas svarsto Pensijų įstatymo pakeitimą ir norintis pasakyti tai, kas jo netenkina, kaip teigia Seimo priimamojo darbuotojai, gali ateiti per priimamojo darbo valandas ir specialistai jam patars, kur kreiptis su jo pasiūlymu. Tačiau išnagrinėjus pastarųjų dviejų Seimo kadencijų pasiūlymų registrą jame nepavyko aptikti beveik nei vieno pasiūlymo, kurį būtų užregistravęs atskiras pilietis – absoliuti dauguma pasiūlymų yra įstaigų ar organizacijų vardu, pradedant advokatų kontoromis ir baigiant savivaldybėmis, nebent atkreiptume dėmesį į tai, kad pastabos kai kuriems įstatymams siūlomos neasocijuotų piliečių grupių, kaip antai, aviečių augintojų ar Airijoje dirbančių lietuvių vardu.
Ar gali būti taip, kad visuomenė paprasčiausiai nežino apie tokią savo teisę? O gal baugina sudėtinga formali kalba, kuria turėtų būti rašomi pasiūlymai? Seimo ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Andrius Vaišnys teigia, kad kiekvienas pilietis gali pasiūlymus tiesiogiai teikti savo apygardos Seimo nariui ar atėjęs į jo susitikimą su rinkėjais, ar atsiuntęs pastabas paštu. Tokiu atveju nebūtina laikytis jokių oficialių apipavidalinimo reikalavimų, pasiūlymas būna surašytas „žmonių kalba“, o atsižvelgti ar ne į jame išdėstytas mintis sprendžia pats Seimo narys.
A. Vaišnys taip pat primena, kad be oficialių pasiūlymų ar pastabų per Seimo narius yra ir netiesioginis visuomenės dalyvavimas, pavyzdžiui, Seime rengiama daug seminarų, konferencijų aktualiomis temomis, kurios yra atviros susidomėjusiems asmenims ar visuomeninėms organizacijoms.
„Mes esame patenkinti, kad pavyksta pritraukti vis daugiau žmonių,“ – džiaugiasi Seimo ryšių su visuomene vadovas.
Visuomenės pozicija: ne viskas taip gražu, kaip atrodo
Ar galiojanti pasiūlymų teikimo tvarka tenkina tuos, kam ji skirta? Kaip nevyriausybinės organizacijos vertina galimybes siūlyti įstatymų pataisas? Ar visuomenė aktyviai dalyvauja, ar savo balsą visiškai atidavė atstovaujamosios demokratijos institutui?
Lietuvos gyvūnų globos draugijos, teikusios pasiūlymus svarstant taip ir nepriimtą Medžioklės įstatymo pakeitimo projektą, prezidentas Benas Arūnas Noreikis esama procedūra nesiskundžia. Ši draugija buvo įsitraukusi svarstant ir Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą bei Laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams metodinius nurodymus. Tiesa, B. A. Noreikis pastebi, jog efektyviausias būdas pasiekti, kad tavo nuomonė būtų išgirsta, yra tiesiogiai kreiptis į valdžios atstovus, t.y., rašyti atskiriems Seimo nariams.
Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys pripažįsta, kad apibendrinti, ar visuomeninės organizacijos dalyvauja svarstant įstatymus, gana sudėtinga: „Yra aktyviai dalyvaujančių, yra nelabai, yra nespėjančių, nes kai kurie įstatymai priimami labai greitai“.
D. Kuolio nuomone, politikai dirba uždarai ir visuomenei nepaaiškina savo sprendimų motyvų. Pavyzdžiui, svarstant Archyvų įstatymą, kuriam pasiūlymus užregistravo ir Pilietinės visuomenės institutas, svarių argumentų, kodėl nutarta taip, o ne kitaip, pateikta nebuvo ir visuomenė taip ir nesuprato, kodėl būtina apsunkinti priėjimą prie Lietuvos valstybinių archyvų.
„Kartais pasiūlymai atmetami to nepagrindžiant. Dialogo tarp politikų ir visuomenės labai trūkta,“ – užbaigia D. Kuolys.
Tuo tarpu A. Vaišnys, prisiminęs Archyvų įstatymo svarstymą, teigia, kad laiko komentarams tikrai buvo. „Įstatymo projektas buvo paskelbtas, o ką veikė Lietuvos istorijos institutas, sąjungos, mokslininkų organizacijos? Buvo sudaryta darbo grupė, bet visur tyla. Kur tada jie visi buvo?“ – klausia A. Vaišnys. Seimo ryšių su visuomene vadovas net iškelia mintį, kad galbūt niekas nenorėjo reaguoti, kol tai dar buvo galima padaryti. „Dabar lengva dėtis teisuoliais. Tai tų žmonių, kurie galėjo laiku pasakyti savo nuomonę, bet apsižioplino, kaltė,“ – tvirtina jis.
Visgi tiek Lietuvos istorijos institutas, tiek Pilietinės visuomenės institutas, Lietuvos politinių kalinių sąjunga ir keletas kitų organizacijų, net piketo Nepriklausomybės aikštėje dalyviai, vedini Romualdo Ozolo, savo pasiūlymus Seimui teikė nuo 2005 metų sausio iki gruodžio, kaip liudija registras. Tad sakyti, jog svarstant Archyvų įstatymą visuomenėje buvo tyla, netikslinga. Nebent kalbėtume apie tylą viešojoje erdvėje.
Žvilgsnis į įstatymų virtuvę
Seimo posėdžių sekretoriato tvarkomame pasiūlymų įstatymų projektams registre matoma ir dar viena iškalbinga tendencija – dauguma pasiūlymų yra teikiami valstybinių institucijų ir tik retais atvejais šmėkšteli visuomeninių organizacijų pavadinimai. Pavyzdžiui, į akis krinta tai, kad beveik visiems įstatymų projektams, kuriuose yra keliami teisiniai klausimai, pastabas įregistruoja Teisės institutas, pavaldus Teisingumo ministerijai.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Juliaus Sabatausko teigimu, tai, kad daugiausia pasiūlymų gaunama iš valstybinių institucijų, yra normalu. „Pagal Seimo Statute nustatytą įstatymų priėmimo tvarką pagrindinis komitetas klausia nuomonės tų institucijų, kurios susijusios su svarstomu įstatymu, o tai dažniausiai yra valstybinės institucijos,“ – tvirtina J. Sabatauskas.
Jis mano, kad dar viena riboto nevyriausybinio sektoriaus įsitraukimo priežasčių yra ta, kad visuomeninių organizacijų yra labai daug ir komitetai ne visada pajėgūs paklausti visų, dažnai tenka pasirinkti vieną ar kitą. Bet, J. Sabatausko nuomone, tuomet nevyriausybinės organizacijos pasiūlymus gali siųsti savo iniciatyva.
„Projektai prieinami visiems, skelbiami Seimo interneto svetainėje ir žiniasklaidoje, tad gal visuomeninės organizacijos nedalyvauja dėl to, kad nesidomi,“ – svarsto Seimo narys.
Jei konkrečiam įstatymo projektui pateikiama daug pastabų ir pasiūlymų arba jei tai yra aktualus projektas, komitetai daro klausymus, į kuriuos kviečiami visi pastabų teikėjai, kad būtų galimybė papildomai paaiškinti ir padiskutuoti. J. Sabatauskas tikina, kad paprastai į pasiūlymus yra atsižvelgiama, nors vėlgi sunku taip apibendrinti, nes ne visada jiems pritariama, kartais jie apsvarstomi ir atmetami.
J. Sabatauskas taip pat sutinka, kad kartais visuomenei nepakankamai paaiškinama, kodėl buvo priimti ar atmesti konkretūs pasiūlymai. „Teisės ir teisėtvarkos komitetas, teikdamas savo išvadas Seimui, ties kiekvienu gautu ir apsvarstytu pasiūlymu parašo pastabas. Kituose komitetuose tokių pastabų dažnai nėra, tik pažymima „pritarta“ ar „nepritarta“, - tokiu atskirų komitetų elgesiu stebisi J. Sabatauskas.
Visgi A. Vaišnys, įvertindamas pavyzdingą Teisės ir teisėtvarkos komiteto praktiką, teigia, kad yra tie dalykai, kuriuos komitetai privalo daryti, ir tie, kurių ne. „Kiekvieną projektą lydi aiškinamasis raštas ir to užtenka,“ – mano Seimo ryšių su visuomene vadovas.
Tokia pareigūno, atsakingo už bendravimą su visuomene, pozicija patvirtina tai, ką yra sakęs ne vienas iš arti susipažinęs su Seimo veiklos procedūromis: didžiausią įtaką komitetų darbui, taigi ir tam, kiek atsižvelgiama į piliečių teikiamus pasiūlymus, turi komitetų pirmininkai. Tai, kaip pirmininkai žiūri į savo pareigas, lemia, kiek yra klausomasi visuomenės nuomonės. Todėl gali būti, kad vienose valstybės gyvenimo srityse visuomenė turi svaresnį balsą nei kitose, nes už skirtingas sritis atsakingi atskiri savarankiškų pirmininkų vadovaujami Seimo komitetai.
Atgal į tiesioginės demokratijos laikus?
Kokia belieka alternatyva, jei tai, ar bus atsižvelgiama į visuomenės nuomonę, priklauso nuo valios tų, kas „filtruoja“ jų pasiūlymus, t.y., apygardose išrinktų Seimo narių ar atskirų Seimo komitetų pirmininkų? Ar piliečiai gali daugiau nei teikti pasiūlymus dėl atskirų pataisų?
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi ne tik Seimo nariai, Prezidentas ar Vyriausybė, bet ir piliečiai. Jiems tereikia surinkti 50 tūkstančių parašų ir įstatymo projektas privalo būti svarstomas Seime.
J. Sabatauskas primena, kad Lietuvoje jau yra buvę trys ar keturi atvejai, kuomet įstatymai svarstyti visuomenės iniciatyva, pavyzdžiui, nuostatos dėl lengvatinio PVM tarifo šildymui bei neapmokestinamo minimumo.
„Tačiau tai daryti turi stipri organizacija, nes ne visi per keletą mėnesių gali surinkti tiek parašų,“ – teigia J. Sabatauskas. Abiem minėtais atvejais iniciatyvinę grupę sudarė socialdemokratai ir jiems pavyko surinkti net apie 80 tūkst. parašų.
D. Kuolys nemano, kad situacija pasikeistų, jei būtų sumažintas parašų, būtinų teikti įstatymo projektą, skaičius. „Nuo to nepadaugėtų tokių iniciatyvų. Lietuvoje parlamentinė demokratija šlubuoja,“ – apgailestauja Pilietinės visuomenės instituto vadovas.
Kokias išvadas galima daryti? Teoriškai visuomenė dalyvauja įstatymų svarstymo procese, tačiau praktiškai jos nuomonės likimas dažniausiai priklauso nuo tų, kuriems ji patikėjo valstybės vairą, nuosprendžio. Kita vertus, jei yra nutiesti keliai, kažkas gali jais pasinaudoti ir sėkmingai taip daro. Tai priklauso nuo pilietinės visuomenės sąmoningumo ir pasiryžimo skirti jėgų ir laiko pro publico bono.
