Egiptas, šiaurinė Sinajaus dalis. Žydų Velykų išvakarėse, kai švenčiamas žydų tautos išsivadavimas iš Egipto vergovės, vyriausiasis Egipto archeologas kartu su į autobusą susėdusiais žurnalistais išsiruošė į Šiaurės Sinajaus provinciją, kad pademonstruotų naujausią savo kolegų atradimą, rašo JAV dienraštis “The New York Times“.
Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo įspūdingai: kažkokios smėlyje atkastos senovinių įtvirtinimų liekanos ir keli vulkaninės lavos gabalai. Archeologas Zahi Hawassas dažnai demonstruoja mumijas, kapus ir faraonų brangenybes, kurios prikausto viso pasaulio dėmesį ir leidžia padidinti bilietų kainą. Tačiau šis nykus peizažas, į kurį šen bei ten įsiterpia elektros linijų atramos, įkvepia jį, nes tai – fizinis hieroglifų papasakotos istorijos įrodymas, rašo dienraštis.
Vienas reporteris uždavė jam klausimą apie žydų tautos išėjimą iš Egipto ir pasidomėjo, ar egzistuoja Peisach šventės atsiradimo įrodymų, pasakoja dienraštis. Šie archeologiniai atradimai Šiaurės Sinajuje maždaug sutampa su Biblijoje aprašytu žydų pasitraukimu iš Egipto ir jų 40 metų klajonėmis po dykumą ieškant Pažadėtosios žemės.
„Iš tikrųjų tai tik mitas“, - tvirtina apie žydų pasitraukimą iš Egipto Z. Hawassas, stovėdamas prie statinių, išlikusių nuo Naujosios karalystės laikų, liekanų.
„Man nesvarbu, kad tai gali kažką nuvilti, - sako jis. – Aš archeologas, toks mano darbas. Aš turiu jiems sakyti teisybę. Jei žmonėms ji apkarsta, tai ne mano problema“.
Išėjimo istorija švenčiama kaip esminis žydų tautos formavimosi įvykis, rašo dienraštis. Biblijoje tvirtinama, kad Mozę pagimdė vergė žydė, kuri įdėjo jį į pintinę ir paleido į Nilo vandenis, kad apsaugotų nuo mirties. Kūdikį išgelbėjo faraono duktė, kuri užaugino jį faraono rūmuose. Vėliau jis atrado savo žydiškas šaknis ir Dievo padedamas išlaisvino savo tautą iš vergovės. Mozė, pasak Biblijos, užkopė į Sinajaus kalną, kur jam apsireiškė Dievas liepsnojančio krūmo pavidalu ir davė 10 įstatymų.
Šiuolaikiniame Egipte į Sinajaus kalną kopiantiems turistams gidai kartais parodo krūmą ir sako, kad tai taps pats augalas, kuris liepsnojo Mozės akyse.
Tačiau čia dirbę archeologai niekuomet nėra radę įrodymų, kurie patvirtintų Biblijos istorijas, ir tik vienui vienas archeologinis radinys patvirtina, kad žydai apskritai kada nors yra buvę Egipte. Šiai temai skirta ne viena knyga, tačiau iš esmės apie tai diskutuojama tyliai, nes empyriškai nusistatę žmonės stengėsi nesukelti mistiškai nusiteikusiųjų įtūžio, teigia dienraštis.
„Kartais kaip archeologai mes privalome pasakyti, kad to niekuomet nebuvo, nes nėra jokių istorinių įrodymų“, - teigia Hawassas, lydėdamas žurnalistus per iškasinėtą lauką.
Šių kasinėjimų vieta yra už dviejų valandų kelio nuo Kairo pasukus Mubarako taikos tiltu, Šiaurės Sinajaus Qantara East rajone. Per kone 10 metų egiptiečių archeologai perkasė čia visą žemės paviršių, ieškodami istorinių įrodymų.
Neseniai jie aptiko vulkano Viduržemio jūroje, kurio išsiveržimas įvyko 1500 metais prieš mūsų erą, lavos liekanų. Manoma, kad nuo jo išsiveržimo, pražudžiusio 35 tūkstančius žmonių, nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti kaimai Egipte, Palestinoje ir Arabijos pusiasalyje. Kasinėjimo ekspedicijos dalyviai aptiko ir karinių įtvirtinimų su stačiakampiais bokštais liekanų, kurie dabar laikomi seniausiais įtvirtinimais dievo Horo karo kelyje, teigia „The New York Times“.
Tačiau čia nebuvo rasta ničnieko, kas galėtų patvirtinti Senojo Testamento istoriją apie Mozės ir jo vadovaujamų žydų pabėgimą iš Egipto arba jų 40 metų klajones po dykumą. Daktaras Hawassas teigia, kad jo tai nestebina, turint galvoje tai, kad panašių archeologinių patvirtinimų nėra iki šios dienos. Tačiau net ir mokslininkai gali rasti landą tikėjimui išsaugoti.
Kasinėjimams vadovaujantis daktaras Mohamedas Abdel-Maqsoudas iš visko sprendžiant nujaučia, kad jo išvados kažką gali nuvilti. Žmonės visuomet abejoja, kol randama kas nors, kas sugriauna jų abejones, pastebi jis.
Tad jis siūlo dar vieną teoriją. „Faraonas paskendo, ir visa jo kariuomenė buvo sumušta“, - sako jis, turėdamas galvoje istorijos apie tai, kaip Viešpats privertė prasiskirti Raudonosios jūros vandenis, kad Izrelio tauta galėtų pabėgti, pabaigą. „Tai buvo Egipto krizė, o egiptiečiai krizinių situacijų nedokumentuodavo“, - sako jis, rašo „The New York Times“.
