At jaučiate, kad artėja rugsėjo 1-oji? Sakote, anądien parduotuvėje matėte besiblaškantį būrį tėvų su vaikais? Kuprinių, dar kažko ieškojo? Taip, ir aš mačiau... Ir dar girdėjau, kaip dejavo, kad ir vėl viskas pabrango – reikėjo anksčiau eiti, kol Lietuvoje dar eurais nekvepėjo... Bet aš ne apie tai.
Ką jūs, aš ir kiekvienas normalus bendrapilietis darbo, kai jam atrodo, kad darbe yra neįvertintas, kad jam algos per mažai moka? Iš pradžių bando užsiminti apie tai darbdaviui, o jei nieko nepeša – ima atidžiai dairytis aplink ir pasipusto padus. O jei pasikeitus aplinkybėms ar sumažėjus jūsų gaminamos produkcijos paklausai, darbdavys pasiūlys palikti jums tik pusę etato? Sukąsite dantis, nes žinote, kad paprieštaravę galite ir be tos pusės likti. Žinoma, progai pasitaikius išeisite kitur, bet iki tol su džiaugsmu imsitės kokio nors papildomo darbo.
Bent jau aš taip dariau. Ir manau, kad taip elgtųsi dauguma. Bet ne visi. Ir apie rugsėjo pirmąją užsiminiau ne šiaip sau, nes su ja susiję tie, kurie bene garsiausiai rėkia, kad jų algos per mažos. Rėkė, piketavo, streikais grasino dar prieš krizę ir gerokai didesnes už daugelio mūsų algas išsiplėšė. Jie sako, kad iš biudžeto, bet mes su jumis juk žinome, kad į tą biudžetą po trupinį ne kas kitas, o mes sumetėme – kas nuo tūkstančio, kas nuo pusantro ar dviejų...
Nė kiek neperdedu – kol dar krizė jų apetitų nebuvo šiek tiek prikirpusi, ne viename rajone dar likę inteligentai, lygindami savo geriausiu atveju pusantro tūkstantėlio, beje, už visą darbo dieną, o kai kada ir su viršvalandžiais, kurių niekas neskaičiuoja ir už kuriuos dažniausiai nė lito nesumoka, tiesiai šviesiai sakydavo, kad „mokytojai pas mus dabar kone milijonieriai“. Savomis ausimis girdėjau, prisiekti galiu. O ir pažįstami mokytojai tikrai ne vien duoną, pasūdytu vandeniu užsigerdami kramsnoja...
O dabar jie, atrodo, ir vėl rėks. Gal net streiką surengs? Štai iš to aš asmeniškai ir jaučiu, kad rugsėjo pirmoji nenumaldomai artėja...
Iš kur žinau, kad rėks? Nuo pat vasaros pradžios ruošiasi. Prieš porą mėnesių kelios švietimiečių profsąjungos net memorandumą išguldė ir valdžiai įteikė apie tai, kokie jie vargšai ir kad krizei pasibaigus reikia jiems skriaudą atlyginti. Niekas nesiginčija, krizė nuskriaudė. Bet ne tik juos. Ir daugelio algelėms dar toli gražu iki tų, kurias gaudavo 2008-siais. Bet mokytojai, tiesą sakant, kaip ir mes visi, žiūri į kitą pusę – į seimūnus ir teisėjus – esą jiems radote, tai ir mums duokite.
Ir ne tik. Verkdami, kad kai kurie mokytojai sumenkusiose kaimo mokyklose yra „pusiau bedarbiai“ – dirba pusę darbo savaitės ar mažiau ir už tai atitinkamai gauna mažą atlyginimą, pristatydami tą savo „memorandumą“ visuomenei viešai pareiškė, kad ,,mokytojams, dirbantiems valstybinėse mokyklose turi būti garantuotas normalus darbo krūvis ir už jį būtų mokamas tinkamas atlyginimas“ (A. Jurgelevičius). Lyg mes galėtume jiems braukšt ir prikepti tų mokinių... Juk ne iš gero gyvenimo lietuvaičiai dešimtimis tūkstančių į užsienius išskrido, o jų vaikai užsienių mokyklų duris varsto...
Ir niekaip nesuprantu, kuo mokytojas prastesnis už mane, sugebėjusią per krizę susirasti antrą darbą, kad negali to padaryti. Juk ir jis, ir aš dėl tos pačios emigracijos-demografijos nukentėjome. O juo labiau nesutinku, kad iš mano sumokėtų nuo pusantro tūkstantėlio mokesčių muziejininkui tenkančio lito dalis iš jo būtų atimta ir atiduota mokytojui, kad jis, vargšas, penkiems septintokams fiziką ar algebrą aiškindamas gautų tiek pat, kiek tas, į kurį klasėje per 20 porų akių žiūri ir per 20 porų ausų klauso...
Bet tai dar ne viskas. Valdžios jie prašo ne tik atkurti bazinę mėnesio algą (BMA), buvusią iki 2009 m. bet ir sumažinti maksimalų vaikų skaičių klasėse, o jau nuo kitų metų rugsėjo 1-osios sudaryti palankias sąlygas mokytojams išeiti į senatvės pensiją nuo 55 metų. Esą tada vyresni mokytojai pasitrauks į užtarnautą poilsį, ir daugiau pamokų atiteks jaunesniems...
Na, tai jau kaip sakoma, virš visko! Kodėl jie galvoja, kad metai iš metų pasakoti tą pačią istoriją, aiškinti tas pačias formules ar jau atmintinai aiškinti, apie ką V. Mykolaitis-Putinas rašo „Altorių šešėlyje” yra sunkiau, negu buhalteriui suskaičiuoti pelną ir išlaidas, socialinei darbuotojai tempti senutei, gyvenančiai penktame aukšte, krepšį su pirkiniais, o 60-mečiui televizijos operatoriui ir lyjant, ir sningant bėgioti aplink jų piketą su kamera ant peties?
Bet (o šventas naivume!) tie, kurie niekieno neverčiami pasirinko profesiją auklėti ir šviesti, pasirodo, nesuka galvos dėl to, kad visi kiti dantis sukandę, vaistų nuo skausmo vietoj pietų prisivalgę, lenks nugaras iki 63,64, o ilgainiui ir iki visų 65 metų. Jie – išskirtiniai. Ir nepaisant to, kad švietimo ir mokslo ministro įsakyme juodu ant balto parašyta, kad nuo šio rugsėjo mokytojams, kurie dėsto klasėse, kuriose yra daugiau negu 23 mokiniai, bus daugiau mokama už jų darbų tikrinimą, o Vyriausybė ketina nuo 2015 metų sausio 15 litų didinti mokinio krepšelį (kaip skelbia Švietimo ministerija, tai siūloma daryti dėl mokyklų bibliotekininkų atlyginimų didinimo bei siekiant mokytojams, kurie dirba su daugiau nei 22 mokiniais klasėje, padidinti atlygį būtent už darbų tikrinimą), jie vėl pradeda ruoštis streikui.
Tiksliau, praėjusią savaitę švietimiečių profesinės sąjungos paskelbė, kad į jų reikalavimus, įteiktus Švietimo ir mokslo ministerijai „ne tik kad neatsižvelgiama, bet net nesileidžiama į derybas“ , pradedama šalies mokytojų apklausa dėl streiko. Taip pat planuojami kreipimaisi į šalies ir mokyklų vadovus, pedagogus, kitas profesines sąjungas, įvairios kitos protesto akcijos.
O gal jie nori, kad mes visi susimestume „mokytojų krepšeliui“? Nes kaip kitaip suprasti pedagogų norą, kad nepaisant mokinių skaičiaus mokykloje ir turimų pamokų kiekio, jiems reikia užtikrinti visą darbo krūvį ? Gal tiksliau būtų sakyti – mokėti atlyginimą kaip už visą krūvį? Visur kitur, kai darbo sumažėja, dalis darbuotojų paprasčiausiai atleidžiami, neužmiršote? Bet jie niekaip nesupranta, kad drastiškai mažėjant mokinių, ypač provincijoje, skaičiui, pedagogų paprasčiausiai yra per daug. O gal mokytojai tokie niekam tikę, kad nesugeba persikvalifikuoti? Tada man jų paprasčiausiai gaila. O dar labiau gaila tų vaikų, kuriems šie, atsiprašau, netikšos dėsto.
Žinote, ką daryčiau valdžios vietoje? Perkelčiau mažų mokyklų vaikus į didesnes, nes ne taip jau sudėtinga juos pavėžėti geltonaisiais autobusiukais, tose didesnėse mokyklose palikčiau geriausius mokytojus, o kiti tegul keliauja į darbo rinką. Kaip ir mes visi. Bet jie juk nė už ką nesutiks, ir jau girdžiu, kaip skaitydami žaibus mano adresu svaido. Tik prieš svaidydami, savo kieme išsikuopkite, kad neliktų tokių, kurie užuot gerai dirbę savo darbą, dar ir piktinasi, kad „kitos klasės auklėtojai mokslo metams baigiantis vaikų tėvai brangų papuošalą padovanojo, o man tik gėlių“... Užmiršote, brangieji, kad jūs, kaip ir tų vaikų tėvai, už savo darbą algą gaunate?
Tai štai kaip išeina... Todėl sėdžiu, krapštau pakaušį ir galvoju: jei už etatą (priminkite, kiek tai bus pamokų, ar, kaip jie vadina „kontaktinių valandų“, berods 18?) pedagogas gauna maždaug tiek pat, kiek aš, tai sutinku su juo keistis vietomis, nes net pridėjus visokius sąsiuvinių taisymus, būrelius, ruošimąsi pamokoms, jis dirba vis tiek mažiau negu 40 valandų per savaitę. Duokite man tą jų laiką, ir aš rasiu kuo užsiimti, ir kaip neverkšlendama ir į svetimas pinigines nesidairydama prie algos prisidurti.
Kita vertus, gal jau laikas ir mums susivienyti ir priminti pedagogams, kad jie tokie patys visuomenės nariai, kaip ir visi kiti? Anaiptol ne išskirtiniai, kaip jie, ar bent jau kai kurie iš jų įsivaizduoja.
P.S. Kad nei pagaliais, nei „gero palinkėjimais“ supykę pedagogai neužsvaidytų, nepasirašau. Ir bala nematė tų kelių litų honoraro...
