Pasak jo, tokie naminiai augintiniai jį sudomino todėl, kad jie nebuvo suprasti, – dažniausiai įsivaizduojama, kad naminiai gyvūnėliai turi būti tik švelnūs ir pūkuoti, pavyzdžiui, šuniukai, kačiukai ar žiurkėnai.
„Didžiąją laiko dalį aš ir pats buvau nesuprastas vaikas, būdavau miškuose laukuose, tyrinėdavau gamtą, kirmėliukus ir vabaliukus stebėdavau, bandydavau nustatyti jų rūšį“, – savo susidomėjimą egzotiniais gyvūnais aiškina vaikinas.
Draugų rate ir socialiniuose tinkluose Gerardas dar žinomas kaip Džiunglių žmogus. Ši pravardė atsirado tuomet, kai jo šeimos namuose pradėjo didėti laikomų egzotinių gyvūnų skaičius. Į namus atėję svečiai vaikino tėvams sakydavo, kad jų Džiunglių žmogaus kolekcija yra įspūdinga ir kai kurių gyvūnų iki tol jie nebuvo matę.
Devynmečio noras
„Man buvo 9 metai, kai įsigijau laibauodegį taivaninį žaltį. Jis ir dabar yra gyvas. Jam jau 15 metų. Žaltys yra maždaug 253 cm ilgio, o kai man jį atvežė buvo apie 30 cm – vaikutis visai. Tuo metu man jį atvežė majonezo indelyje, o dabar jis gyvena didžiuliame 2 metrų terariume“, – apie savo pirmąjį augintinį pasakoja Gerardas.
Berniuko tėvai pritarė šiam sūnaus norui, bet iškėlė vieną sąlygą – jis turi įrodyti, kad tikrai nori auginti gyvatę. Gerardas nusprendė susitaupyti pinigų išsvajotajam augintiniui. Tuomet 200 litų vaikui atrodė neįtikėtino dydžio pinigų suma, tačiau jis buvo ryžtingas ir po pusmečio sutaupytus pinigus padėjo tėvams ant stalo.
„Draugai kviesdavo eiti į lauką ir nusipirkti ledų, bet aš atsakydavau, kad man reikia taupyti, nes pirksiu gyvatę. Jie man sakydavo: „Eik tu, durniau, einam ledų“. Bet aš visiems įrodžiau“, – juokiasi jis. – „Susitaupęs pinigus padėjau juos tėvams ant stalo ir jie pamatę, kad aš tikrai taip užsispyriau, nupirko terariumą ir leido įsigyti žalčiuką. Pamatę, kad aš tikrai juo rūpinuosi ir patys pradėjo vieną kitą gyvūną dovanoti gimtadieniui, Kalėdoms“.
Didelio šoko namuose atsiradęs žaltys Gerardo tėvams nesukėlė. Jie jau buvo pratę prie to, kad berniukas į namus nuolat tempdavo varles ar kirmėles. Dabar jų namuose auga 7 gyvatės, 3 driežai, 3 vorai ir skorpionas.
Išnyksta baimės
Vaikino tėvai mielai leidžia laiką su šiais egzotiniais gyvūnais: patys moka įjungti drėkintuvus terariumuose arba įpila vandens, tačiau žino, kad prie kai kurių augintinių patys artintis negali. Gerardas sako, kad niekam neleidžia artintis prie jo auginamų tarantulų, nes alergiškam žmogui net ir mažiausias įkandimas gali turėti itin skaudžių pasekmių.
„Ypač įdomu būna į svečius užsukusiems vaikams, kurie dar nėra sugadinti tėvų, – jiems nebuvo tėvų sakoma, mesk tą rupūžę, fu, šlykštu, apsikrėsi karpom tik. Tokie vaikai neturi baimės ir drąsiai eina susipažinti su gyvūnais.
Tuomet ir tėvai galvoja, kad jeigu vaikas nebijo tos gyvatės, ko aš bijau. Pas mane namuose įvyksta labai daug persilaužimų iš nežinojimo atsiradusios baimės“, – pasakoja Džiunglių žmogumi vadinamas vaikinas.
Gerardas su savo augintiniais vykdo edukacines programas darželiuose, mokyklose ar aukštųjų mokyklų studentams. Jis juokiasi, kad šiais laikais mergaitės žymiai drąsesnės nei berniukai, nes daug mieliau susipažįsta su atvežtais gyvūnais.
Vaikinas – profesionalus egzotinių gyvūnų priežiūros specialistas. Jis bendradarbiauja su aplinkos apsaugos departamentu, užsiima gyvūnų identifikavimu.
„Mano numeris yra įtrauktas į aplinkos apsaugos departamento pranešimų priėmimo centrą ir mane kartais nukreipia nuvažiuoti ir perkelti angis, pavyzdžiui, išgabenti jas iš žmonių šiltnamių. Visa tai darau iš idėjos, nes kol kas nėra kam“, – juokiasi jis.
Šiuo metu Gerardas siekia magistro laipsnio, tad užsiimti nuolatiniu darbu dar nėra galimybės. Jo magistrinio darbo tema – lygiažvyniai žalčiai. Beveik kasdien iš Kauno vyksta į Čepkelių raistą – į vieną iš žinomų šių žalčių buveinių.
Baudžiamas herojus
Tai tie patys žalčiai, kurių, nupurkštų raudonais dažais, nuotraukos liepos mėnesį apskriejo internetą. Šioje istorijoje svarbų vaidmenį turėjo ir pats Gerardas. Jis pagavo nuskriaustus žalčius, juos priglaudė ir jiems atsikračius raudonos odos sugrąžino į jų gyvenamąją vietą.
Pasak jo, šis įvykis buvo išskirtinis ir tuo, kad ši žalčių rūšis yra griežtai saugoma Raudonojoje knygoje, o šis incidentas atskleidė naują jų gyvenvietę. Įprastai šių roplių galima rasti Lietuvos pakraščiuose, o čia – pats Lietuvos vidurys, Šveicarijos kaimas.
„Kai nuvažiavau, net nežinojau ar man pavyks juos surasti. Nežinojau net kokia ten rūšis. Mano pirmoji mintis buvo, kad ten geltonskruostis žaltys, nes vis dėlto Jonava, bet žiūriu į aplinką – per daug sausa, kaip geltonskruosčiui. Važiavau su tokiu mizeriu, kas ten po galais bus. Susirinkau tuos tris žalčiukus ir neliko jokių abejonių, kad ten lygiažvyniai žalčiai. Pasirodo, kad visus trys patelės buvo nėštukės.
Parsivežiau jas pas save į Ukmergę. Buvau pasiruošęs jiems terariumus. Kadangi per savo tyrimą jau buvau nustatęs, kad šie žalčiai yra fenomenalūs pagal tai, kad jie visi laikosi kartu, nusprendžiau, kad neatskirsiu jų. Maždaug po dviejų savaičių ropliukai išsinėrė ir atsivedė 19 jauniklių. Visi jie išgyveno, tad išgelbėjau ne 3, o 22 gyvybes. Visus paleidau į laisvę. Dar kartą buvau ten nuvykęs prieš mėnesį. Pačių žalčių neradau, bet radau išnaras. Tai rodo, kad jie auga didėja ir tai yra nuostabu“, – džiaugiasi jis.
Tačiau toks vaikino žygdarbis patiko ne visiems – buvo pateiktas skundas, kad Gerardas neleistinai pasisavino retus roplius.
„Man buvo bandoma pritaikyti tam tikrą atsakomybę, bet nuvežus visus reikiamus dokumentus, buvo pritaikytas administracinis punktas, kuriame sakoma, kad reti gyvūnai ir augalai yra valstybės turtas, o aš išsaugojau valstybės turtą. Inspektoriai patys sakė, kad už tokį žygdarbį turėčiau gauti medalį arba bent padėkos raštą, o ne grasinimus baudomis, kad paėmiau retą rūšį be leidimo“, – kalbėdamas apie nemalonų įvykį juokiasi vaikinas.
Neapgalvoti pirkiniai keliauja į prieglaudas
Gerardas pasakoja, kad per savaitę bent keli prašymai padėti pasiekia jo asmeninį puslapį. Dažniausiai žmonės kreipiasi dėl nepagalvotų pirkinių: gyvūnas įsigyjamas impulsyviai, neturint tinkamų sąlygų jam auginti.
„Tai yra didžiausia klaida, kai pirmiau atsiranda gyvūnas, o tik paskui tinkamos sąlygos. Per tą laiką gyvūnas suserga. Su ropliais yra toks įdomus dalykas: nereikės kreiptis į veterinarą 99 proc. atvejų, jeigu yra įrengtos tinkamos sąlygos. Tas 1 proc. priklauso nuo genetikos ir staigių traumų. Jeigu terariumas, mityba, aplinka yra tokia, kaip ir natūrali, tuomet į veterinarą kreiptis nereikės“, – sako jis.
Dažnai į vaikiną kreipiasi žmonės įsigiję raštuotąjį vėžlį. Šie vėžliai gali gyventi iki 50 metų. Tai buvo vieni iš populiariausių namuose laikomų roplių, kurių jau nebegalima įsigyti ir laikyti, kaip naminio gyvūnėlio.
„Žmones sužavėdavo 5 litų monetos dydžio vėžliukas, gyvūnų parduotuvėse pasakydavo, kad jis daugiau nebeaugs ir užteks jam mažo apvalaus akvariumo, kuriame jis galės plaukioti. O iš tikrųjų vėžlys užauga didelis, jo kiautas gali būti ir 40 cm skersmens. Tas vėžliukas dažnai perkamas vaikui, tačiau juo rūpintis būna per sunku ir vėžliai keliauja į prieglaudas arba, dar blogiau, į vietines balas ar upes ir šie invaziniai vėžliai kovoja su mūsų vietiniais baliniais vėžliukais“, – pasakoja Gerardas.
Kartais į gyvūnų prieglaudą patenka ir iguanos. Pasak vaikino, iguana yra niekam tikęs augintinis pradsedančiajam, nes jis užauga labai didelis, o poravimosi metu patinai tampa labai teritoriški ir gali netgi sužeisti.
„Uodegos kirtis yra kaip botago – po jo lieka atviros žaizdos. Tai yra gyvūnas, kuriam reikia didžiulio terariumo, jam reikia daug laiko, kad jis priprastų. Jis negali būti kažkokia kolekcijos dalimi – jis turi būti vienintelis augintinis. Reikia jam skirti visą savo laiką. Jeigu su juo dirbsi – viskas gerai, bet jeigu laikysi jį terariume, nebandysi socializuoti, turėsi neprieinamą dviejų metrų ilgi driežą, kuris išplėš iš tavęs gabalą mėsos ir be chirurgo nebeapsieisi“, – į vatą nevynioja Džiunglių žmogus.
Ar gyvatės gali mylėti?
Daugumą žmonių žavi augintinių meilė ir atsidavimas šeimininkui, tačiau ar ir tokie egzotiniai augintojai gali jausti prieraišumą? Gerardas sako, kad tai – altruizmo klausimas. Pirmiausiai žmogus turi parodyti tam gyvūnui, kad jį myli: suteikti visas reikiamas sąlygas ir dėmesį.
„Jeigu kalbame konkrečiai apie gyvates, jos žmogaus nemylės, nes savyje neturi meilės sampratos, bet jos gali toleruoti. Tačiau, jeigu pažiūrėsime gyvatės toleravimas gali būti lygus žmogaus meilei, todėl, kad tai yra maksimalus jausmas, kurį ji gali duoti: ji supras, kad žmogus nekelia pavojaus, ir būtent jį atskirs iš tūkstančio kitų.
Įsigijus gyvatę patariama į jos terariumą įdėti savo drabužį, kad gyvūnas apsiprastų su jūsų kvapu. Gyvatės mėgsta būti ant žmogaus rankų, prisiglausti, nes joms patinka jausti šilumą. Gyvatė dažniausiai pervežta dažnai supranta, kad pavojaus nėra, nes jeigu būtų buvęs pavojus, žmogus greičiausiai jau būtų mane suvalgęs“, – šypteli.
Tačiau įkandimo gali neišvengti net ir tas žmogus, kurį gyvatė puikiai pažįsta. Bet tai dažnai būna pačio šeimininko klaida.
„Pavyzdžiui, bandysite išvalyti terariumą ir įdėjęs ranką ja mosikuosite. Gyvatė gali neteisingai nustatyti kvapą ir pagalvoti, kad jūsų judantis pirštas yra peliukas. Supratusi, kad sumaišė, atsitraukia ir viskas tuo dažniausiai pasibaigia. Tai būna 100 proc. žmogaus klaida, nes tvarkyti terariumą reikia išėmus gyvatę, kad nesukeltumėte jai streso. O tarp gyvatės toleravimo ir meilės galima dėti lygybės ženklą“, – sako jis.
Netikėti nutikimai
Pačiam Gerardui dažniausiai tekdavo patirti jaunų gyvačiukių įkandimus, kurios dar tik pratinosi prie žmogaus. Tačiau jis sako, kad tokiu atveju svarbiausia nenulaužti gyvūnėlio dantų ir nebandyti atitraukti rankos.
„Niekada nespėsi patraukti rankos. Kai trauksi ranką, gyvatė jau bus įkandusi, nes jos gali įkasti greičiau nei suveiks žinduolio refleksas. Jeigu mes traukiam ranką, galime išplėšti dantis, jie pasiliks žmogaus rankoje ir gali patekti į kraujotaką arba supūliuoti. Dirbant su tokiais gyvūnais reikia perprogramuoti save ir pamačius, kad gyvatė kanda, tiesiog laikyti ranką vietoje. Tada ji pamato, kad nėra pavojaus ir paleidžia.
Buvo, kad Kalifornijos karališkoji gyvatė mano draugės ranką sumaišė su grobiu ir nenorėjo paleisti. Per 3 minutes mes ją šiaip ne taip atkabinom. Reikia žinoti metodika, kaip per tris minutes nuo piršto atkabinti gyvatę, kuri stengiasi praryti tavo pirštą. Mergina nenukentėjo, viskas gerai, buvo šiek tiek kraujo. Skamba baisiau negu buvo iš tikrųjų“, – skuba raminti jis.
Egzotiškiausi augintiniai
Be gyvačių Gerardo namuose auga ir driežai, vorai bei kiti bestuburiai. Šiuo metu jo namuose galima sutikti ir didįjį Azijos miškų skorpioną.
„Čia toks didelis skorpionas, kuris užauga iki delno dydžio ir turi dideles, galingas žnyples, kuriomis gali iškelti pieštuką. Sveikam žmogui jo įgėlimas būtų maždaug kaip kelių bičių vienu metu, bet jeigu žmogus yra alergiškas gali būti anafilaksinis šokas“, – pasakoja Džiunglių žmogus.
Šio augintinio imti į rankas visiškai nėra būtinybės, tad jis labiau tinkamas tiesiog ekspozicijai. Tinkamai įrengus terariumą toks gyvūnas puoš namus. Žinoma, jį galima paimti į rankas nesužalojant nei savęs, nei skorpiono, tačiau tai reikia išmanyti.
Pačiu egzotiškiausiu savo gyvūnu vaikinas vadina įspūdingą dykumose gyvenantį driežą. Smagus sutapimas – augintinio pavadinimas puikiai skamba su šeimininko vardu: jis – didysis gerozauras.
„Jis – dideliais žvynais padengtas driežas, gyvena Sudano dykumoje. Pakenčia iki 60 laipsnių temperatūros įkaitusį Žemės paviršių. Ir puikiai jaučiasi tokiam karštyje. Jis yra greitas stiprus driežas. Labai įdomus ir protingas gyvūnas. Žiūri į jį ir matai, kad pas jį galvoje yra kažkas daugiau nei valgymas ir miegojimas“, – šypsosi Gerardas.
