„Kieme auga didelis ir senas klevas, tai aš į jį prieš daugel metų įkėliau savo paties pagamintą inkilą. Inkilą gaminau tokį natūralų, iš beržo kamieno. Išskobiau tą kamieną, sumeistravau grindis, stogą, ir pakabinau. Kasmet inkile apsigyvendavo varnėnų šeimynėlė, o šiemet sulaukėme labai netikėtų, bet labai įdomių svečių“, – pasakoja Babėnų kvartalo gyventojas Vidmantas, kuris negali atsidžiaugti mielų gyvūnėlių kaimynyste.
Iškraustė varnėnus
„Taip jau atsitiko, kad inkilą šiemet užėmė voverių šeimynėlė. Aš juokauju, kad jie iškraustė varnėnus. Žiūrėdamas pro langą mačiau, kai medžiu strikčioja ir karstosi dvi voverės – patinėlis ir patelė. Buvo labai smagu žiūrėti, kaip jie gyvena, kaip karstosi medžiais. Tai tikrai nudžiugino ir pralinksmino mus, nes netikėjome, kad voverės gali apsigyventi ne miške, o šalia mūsų sodybos augančiame medyje. Na, yra čia netoli ir daugiau medžių, kiek tolėliau yra miškas, bet voveres visada matome liuoksint mūsų medyje. Reiškia joms čia gyventi gerai, jos randa maisto ir gyvena. Juk jei nepatiktų – pasitrauktų į mišką“, – dėsto vyriškis.
Šeimos pagausėjimas
Marmų šeimą labai nudžiugino, kai jie pamatė, jog voverių šeima pagausėjo. Iš pradžių jie nežinojo, kiek voveriukų yra inkile, bet po to suskaičiuoti pavyko – voverių šeima atsivedė tris jauniklius.
„Iš pradžių jie tik kartkartėmis iškišdavo galvytes pro inkilėlio angą. Po to augo ir stiprėjo, tai elgėsi vis drąsiau. Vieną dieną juos pamatėme liuoksint medžio kamienu, šakomis. Labai džiaugėmės. O dabar jie dūksta be atvangos, šokinėja aukštyn, žemyn, krenta iš medžio, lipa atgal, žaidžia, veja vieni kitus. Labai šaunu stebėti voverių gyvenimą, tai kažkas nepaprasto“, – šypsosi Vidmantas, žiūrėdamas į nuotraukas, kurias jam pavyko padaryti profesionaliu fotoaparatu.
Sugeba prisitaikyti
Vienas žymiausių Lietuvos gamtininkų, Aplinkos ministerijos specialistas Selemonas Paltanavičius kalbėdamas apie voveres pabrėžė, kad jos yra prisitaikantis prie įvairių gamtos ir gyvenimo sąlygų gyvūnas.
„Ten, kur ramu, kur žmonės myli gamtą, voverės dažnai apsistoja. Svarbu, kad pakaktų maisto ir būtų inkilų, drevių slapstytis ir jauniklius vesti. Voverės – graužikai, mokantys puikiai prisitaikyti prie sąlygų. Mus paperka jų grožis, vikrumas, tačiau mes ne visada žinome, ko iš jų galima tikėtis. Paklausite, ko ten tikėtis, juk voveraitė – gražuolė, žvitruolė, ji yra puošmena“, – dėsto gamtininkas.
Visaėdis žvėrelis
„Mes galime taip sakyti, tačiau, kalbant apie gamtą, negalima sakyti tik pusės tiesos. Voverė yra visaėdis žvėrelis. Žiemą ji lankėsi lesykloje, lukšteno kankorėžius, iš po sniego atsikasdavo ar po lapais susirasdavo pernai paslėptas atsargas. Dabar, pavasarį, voverės graužia medžių pumpurus, jauną medelių žievę, o suradusios paukščių lizdus mėgaujasi kiaušiniais ar paukščiukais. Vasarą jų racione gyvūninės kilmės maisto būna daugiau. Tiesa, voverės gali tikrinti tik varnėnų inkilus, nes jų landa tinka ir joms. Kiti, zyliniai inkilai, yra saugūs“, – pastebi S. Paltanavičius.
