Noriu padėkoti tiems, kurie komentaruose ir kitu būdu įsitraukė į svarstymus šia tema. Nuo pat atominės energijos atsiradimo pradžios jos pritaikymą lėmė ne tik technologinės galimybės ir ekonominiai svertai, bet ir visuomenės požiūris. Neretai visuomenės požiūris buvo lemiamas. Demokratinėje visuomenėje taip ir privalo būti.
Tai pripažįstu be išlygų. Net kai visuomenės požiūris susiformuoja pagal nepilną ar klaidingą informaciją, - o tokių atvejų vis dėlto pasitaiko, - jis vis vien privalo būti lemiamas. Vienintelis teisėtas būdas paveikti visuomenės nuomonę yra tiksli ir kiek galint aiškiau pateikta informaciją. Sunkioji šio užduoties dalis yra - “kiek galint aiškiau pateikta”.
Pabandysiu, kiek sugebu, atsakyti į du svarius priekaištus, pateiktus skaitytojų komentaruose. Vieno atsakymas itin sunkus, antras irgi nelengvas. Pradėkime nuo sunkiojo:
“Kodėl nieko nepasakyta apie Černobylį? Jeigu tokio tipo reaktoriai saugūs, kaip čia dėsto autorius, kas gi nutiko Ukrainoj 1995 metais?” - klausia skaitytojas.
Tikrai to nepamiršau. Trumpame straipsnyje saugumo klausimo neminėjau ne todėl, kad atsakymui trūktų faktų, bet todėl, kad šia tema susikaupė tiek daug klaidinančios informacijos, jog faktai beviltiškai pasimeta.
Du esminiai faktai yra šie: kelios tarptautinės ekspertų komisijos po keletą metų trukusių išsamių tyrimų priėjo išvadą, kad Ignalinos AE saugumas atitinka Europoje keliamus labai aukštus standartus.
Antras - tai, kad atominė energija yra saugiausias energijos gavybos būdas, nėra teorija. Tai patvirtina pusės šimtmečio jų veikimo statistiniai duomenys. Į tos statistikos analizę taip pat įtraukta Černobylio nelaimė ir jos padariniai.
Daug kam nelengva priimti šiuos teiginius, nes susiformavęs visai kitoks požiūris. Tai iliustruoja kad ir šis komentaras:
“O kiek tūkstančių iš tų, kurie buvo katastrofos paliesti, jau mirė? Kiek tūkstančių dar mirs?”
Atsakymas į pirmą klausimą reikalauja statistikos studijų, bet į antrą galima atsakyti tiksliai - mirs visi. Nemalonu ir nuteikia melancholiškai, bet taip jau yra. Visi mirsim. Rašau tai ne ironizuodamas, o bandydamas iškelti sudėtingumo esmę. Mirsime visi, o kaip nustatyti priežastingumą? Komentatorius priima kaip aksiomą, kad tie, kurie mirė po to, kai buvo “katastrofos paliesti”, yra Černobylio nelaimės aukos.
Klausimas svarbus ir jam atsakyti yra net keli moksliniai institutai, kurie naudoja lyginamąją statistiką Černobylio padariniams įvertinti. Jų uždavinys (ir finansavimas) priklauso nuo moksliškai pagrįstų rezultatų. Jiems, tarkim, nepakanka suskaičiuoti mirusius ar susirgusius, bet reikia tai statistiškai palyginti su atitinkama kontroline grupe. Reikia surasti statistiškai reikšmingus skirtumus tarp susirgimo ir mirties atvejų tarp tų, kurie buvo Černobylio nelaimės paliestose vietose, ir atitinkamos kontrolinės grupės. Išskyrus tuos, kurie užsilipę ant stogo gesino atvertą aktyviąją zoną ir buvo paveikti išskirtinai intensyvaus radiacinio lauko, tai nelengva. Tie lipę ant stogo mirė po kelių mėnesių nuo įvykio. Jie yra neabejotinos šios nelaimės aukos. Su kitais dešimtimis tūkstančių kur kas kebliau. Kadangi statistinį skirtumą apčiuopti sekasi sunkiai, netrūksta ir kontroversijų.
Tuo jokiu būdų nenoriu menkinti Černobylio nelaimės dydžio. Tai buvo pati didžiausia nelaimė branduolinių elektrinių istorijoje. Esmė ta, kad įskaičiavus tos nelaimės padarinius į nuostolių balansą, atominių jėgainių pagaminta energija vis vien išlieka saugiausia. Šia tema galėčiau užversti skaitytoją statistiniais duomenimis ir palyginimais, tačiau tuo priešiškai nusiteikusių neįtikinsiu, tik jiems tapsiu kažkokiu blogiuku. Atvirai kalbant, man pabodo teisintis vien dėl to, kad išdėstau žinias, kurias sukaupiau per savo profesinį gyvenimą.
“Kieno interesus gina Almenas?” - klausia vienas iš komentatorių, duodamas suprasti, kad jis tai jau tikrai žino. Ką gi, gyvename demokratinėje visuomenėje, kurioje kiekvienas turi teisę į savo baimes. Jei kas jas nori grįsti gandais, Holivudo filmais ar kokia nors tuo metu madinga ideologija, prašom. Tie, kurie nori rasti moksliškai pagrįstos informacijos, jos lengvai gali rasti, pavyzdžiui, kad ir internete: http://www.nei.org/ arba http://www.nrpb.org/.
Antras svarus priekaištas ideologinio atspalvio neturi. Vienas komentatorius taip rašo:
“...visiškai nenoriu mokėti brangiau už elektrą iš “stebuklingos” ir “labai nepriklausomybę skatinančios” ruskio, nesugebančio išmokti lietuvių kalbos valdomos, ir įvairių kagėbistų lankomos elektrinės”.
Pasakyta spalvingai ir pagal anoniminių interneto komentatorių tradicijas nesilaikant politinio korektiškumo. Priekaišto nenuneigsi. Išties kodėl mokėjome (ir mokame) brangiau už elektrą negu kaimynai?
Nesiteisinsiu, bet neteigiau, kad atominės jėgainės gaminama energija šiuo metu yra pigiausia. Teigiau, kad ji saugiausia, kad neeikvoja mūsų planetos degiųjų resursų, nedidina šiltnamio efekto, todėl yra ekologiškiausia. Itin svarbu, kad jos resursai neišsemiami. Kad ir kas būtų nuspręsta mūsų laikais, ateities kartos atominę energiją naudos.
O kaip vis dėlto su tuo pigumu? Tenka priminti vieną ekonominę realybę - kai kokio nors produkto gamyba yra valdžios reguliuojama, jo kaina gali būti pakelta iki beveik bet kokio lygio. Panašiai atsitiko su atomine energija. Šių jėgainių statyba ir eksploatacija vyko ir vyksta itin griežtai kontroliuojant. Neteigiu, kad tai neigiama. Taip visuomenė nusprendė, tad taip ir tebūna. Dėl tos kontrolės jėgainės pasiekė išties ypač aukštą saugumo lygį. Sukaupta eksploatacijos patirtis tą įrodė.
Tačiau sauga ir kontrolė kainuoja. Pavyzdžiui, 8-9-ajame dešimtmetyje JAV atominių elektrinių energija tapo tokia palyginti brangi, kad keleto statomų jėgainių buvo atsisakyta, o kelios jau veikiančios buvo uždarytos. Tik palyginti neseniai, augant degiojo kuro kainoms, atominės jėgainės tapo vėl ekonomiškos, todėl šiuo metu JAV atnaujinamos uždarytos jėgainės, o Europoje planuojama statyti naujas.
Mūsų padėtis specifinė. Nepirkome tų elektrinių, jas tiesiog paveldėjome. Paveldėjome ne tik betoną ir įrangą, bet ir visą antstatą. Tai primena komentatorius, paminėdamas tautybę. Jėgainėje pakeista elektronika, daug kas patobulinta su mūsų ir tarptautinių mokslininkų pagalba, tačiau pagrindinis personalas, vidinė organizacija, kadrų skaičius liko iš esmės tas pats, koks buvo sovietijos metu. Suprantama, ekonominio efektyvumo tai neprideda. Kodėl taip įvyko, nesiimsiu aiškinti. Tarkim, kad mums trūko jėgų ir ryžto persitvarkyti.
Yra ir kitų priežasčių. Svarbi iš jų, kad numatant Ignalinos AE uždarymą buvo išlaikoma keletas šiluminių jėgainių, kurios dirbo itin mažu pajėgumu, o protarpiais ir išvis nedirbo. Jų išlaikymo kaina (vėlgi su kone sovietinių laikų personalu) prisideda prie elektros kainos.
Sutinku, kad yra ko piktintis dėl elektros kainų. Atominės energijos kuras pigus, už pirminę investiciją į Ignalinos AE mums nereikia mokėti, tačiau neūkiško eksploatavimo sąlygomis elektros energija pas mus brangi. Technologija čia niekuo dėta. Tuo labiau tuščia viltis, kad uždarydami Ignalinos AE sugebėsime elektros energiją atpiginti. Deja, ne tik bus, bet jau yra atvirkščiai.
Kazys Almenas: Truputis realybės apie Ignalinos AE (1)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_244861
