Idėja kurti žaliąjį skulptūrų parką atėjo visai netikėtai, kai šeima iš Kauno persikėlė į Kauno rajoną. 2002-aisiais pasirodė pirmosios topiarų sodo užuomazgos, o dabar jis džiugina ne tik pačius, bet ir patraukia daugybės norinčiųjų apsilankyti akis.
Patiko internete pamatyta idėja
Žaliosios gyvosios skulptūros sode atsidūrė kone atsitiktinai – Laima, pamačiusi tokių sodų nuotraukas, pamanė, kad tokių skulptūrų norėtų ir savo kieme.
„Norėjosi to, ko pas kitus nėra, kažko netradicinio. Internete pamačiau, labai susidomėjau, parodžiau vyrui, jam patiko – taip ir gimė mūsų pirmieji topiarai. Kiekvienais metais vis kažką truputėlį papildome, jų vis daugėja“, – šypsosi moteris.
Topiarų šeimos kieme netrūksta – čia įsikūrę du tigrai, dramblė su drambliuku, žirafa, trys katinėliai, elniukas, raganosis, vėžlys, erelis, pelikanas ir liūtas. Tačiau, kaip sako pati pašnekovė, jų sodas dar jaunas, mat kitose šalyse topiarų sodai puoselėjami ir po daugiau nei 50 metų:
„Topiarai yra gyvosios skulptūros, nes tai iš augalų kuriami gyvūnai, iškarpomos geometrinės formos. Iš tiesų, pasaulyje yra be galo seniai tai daroma ir visur auginama, čia jau, turbūt, nuo 17 amžiaus daug kur – ir Prancūzijoje, Versalio rūmuose, ir kitur, bet, aišku, ten daugiausiai buvo geometrinių figūrų karpiniai – rutuliai, piramidės, kubai.
O gyvūnų yra Belgijoje šeimos sode, vyras su žmona buvo pradininkai, įkūrė, tikrai nemažas, bet jam jau virš 50 metų. Yra ir Amerikoje didelis topiarų sodas. Yra daug kur.“
L. Ratkelienė puikiai prisimena pirmąją kieme apsigyvenusią gyvąją skulptūrą – tai buvo tigras ir elniukas. Sako, ir prieš gyvūnų skulptūrų atsiradimą buvo topiarų sodo užuomazgų, nes vis formuodavo kieme augančius krūmus.
„Rutuliais pakarpymai yra daug pas ką, vos ne pas kiekvieną sode yra pakarpyta rutuliais ar kubais, nėra sudėtinga. Bet sugalvojom, kad gyvūnų topiarus reikia pamėginti daryti. Mūsų pirmieji gyvūnai buvo tigras ir elniukas, kurį dabar visi kiškiu kažkodėl vadina“, – juokiasi moteris.
Apsodina tujomis
Tiesa, palyginus su užsienyje esančiais sodais, Laimos ir Algirdo kieme jis kiek kitoks – skulptūroms vyras sukuria karkasą, o jis apželdinamas tujomis, nors įprastai tam žmonės renkasi buksmedžius.
„Pavyzdžiui, Belgijoj ir Amerikoj sode su buksmedžiu yra visi topiarai ir ten daugiausiai yra ne karkasai apauginti, bet iš rankos apkarpyta. Bet čia jau turi būti skulptorius, turėti tokių gabumų, nes nėra paprasta iškarpyti.
O mes, kai pradėjom, vyras padarė metalinius karkasus ir pagalvojom, kad buksmedis pas mus dėl klimato nušąla, jis lėčiau auga, sugalvojom, kad reikia tujomis apauginėti“, – pasakojo L. Ratkelienė.
Tiesa, ne visos skulptūros apaugintos tujomis – pavyzdžiui, kone 6 metrus siekiančiai žirafai šeima pasirinko vynvytį, o katinų karkasai apauginti puskiparisiu. Įdomu tai, kad visi sode įsikūrę gyvūnai yra realaus dydžio. Laima juokauja, kad prašė vyro dramblį daryti kiek mažesnį, bet šis nesutiko – turi būti taip, kaip yra natūralioje gamtoje.
Pasiteiravus, ar daug priežiūros reikalauja tokio sodo priežiūra, moteris patikina – topiarai daug priežiūros nereikalauja, daugiau dėmesio tenka skirti gėlėms, kurioms pati negali atsispirti:
„Jeigu būtų vien tik topiarai, sakyčiau, ne tiek jau labai ir daug. Bet aš dar labai mėgstu gėles, tai, turbūt, gėlėms reikia daugiau laiko skirti. Topiarus, aišku, reikia šiek tiek ir apkarpyti, ir prižiūrėti, bet tikrai ne kiekvieną dieną, nereikia prie jų stovėti.“
Viską daro savo rankomis
Moteris patikina – jei ne vyro auksinės rankos ir noras prisidėti, gyvūnų skulptūrų sode, greičiausiai, nebūtų. Algirdas savo rankomis pagamina skulptūrų karkasus, suvirina storas vielas, jas nudažo, kad gražiau žiūrėtųsi. Viskas, kas auga ir žydi Ratkelių kieme – jų pačių rankų darbo vaisius.
Laima neslepia, kad būna įvairių minčių, kad galbūt jau pakanka tiek, kiek yra, tačiau galiausiai atsiranda naujos idėjos, kurias anksčiau ar vėliau įgyvendina.
„Iš tiesų, čia yra mūsų hobis – yra ir darbas, ir visokių reikalų pilna. Nėra kažkokio užsibrėžto tikslo, kad būtinai tiek turi būti. Vis tiek, vis kažką atnaujinam. Juokiuosi kiekvienais metais, kad daugiau gėlių nepirksiu, nesiplėsiu, nieko nedarysiu, bet, tikriausiai, kaip visoms moterims – pamatai ir vėl nusiperki.
Su tais pačiais topiarais, atrodo, kai reikia dirbti yra sunku, galvoji, kad jau užtenka, nes ir pavargsti, norisi pailsėti, kitaip laisvalaikį praleisti, bet kartais praeina keli metai ir, žiūrėk, vėl kažkas naujo atsiranda“, – šypsosi pašnekovė.
Paklausta, ar turi mėgstamiausią sode esančią skulptūrą, moteris šypteli – visos jos mielos širdžiai. Tačiau sako, kad įdomiausios, ko gero, yra jų pačių skulptūros, kurios nuo 2019 metų pasitinka į kiemą užsukančius svečius.
Tačiau procesai neretai užtrunka – reikia laiko padaryti karkasą, susodinti augalus, o paskui laukti, kol augalai pakankamai užaugs, jog užpildytų visas ertmes:
„Kuo didesnis, tuo daugiau darbo reikia įdėti. Karakasą pagamina per kelias dienas, aišku, nuo ryto iki vakaro nedirba. Žirafą gal tris dienas darė. Paskui reikia nudažyti patį rėmą žaliai, kad nerūdytų ir gražiau atrodytų.
Kiek laiko reikia apaugti, priklauso nuo dydžio ir vietos. Jeigu niekas tujoms netrukdo augti, greičiau užsipildo karkasai. Bet yra keletas topiarų, kurie šalia gyvatvorės, kuri irgi tujoms apsodinta, tai labai vargsta, nes tujų šaknys eina paviršiumi, ne į gylį, o į plotį ir, matyt, senesnės skriaudžia mažesnes ir joms prasčiau sekasi.“
Sulaukia smalsuolių
O kokio dydžio tujas skulptūroms renkasi šeima? Kaip sako Laima, įvairias, nes gauti įmanoma įvairiausių dydžių tujų. Tiesa, labai didelių nesirenka, nes asmeniškai atrodo negražiai, ypač žinant, kad tujos viduje linkę ruduoti.
„Dabar ne deficitas augalų, gali nusipirkti kokių tik nori, į medelyną užtenka nuvažiuoti – ten pasirinksi ir dydį, ir aukštį, koks tinkamiausias. Bet vėlgi, labai didelio negali sodinti, turi būti neperaugusi, vešli tuja, nes tuja turi savybę viduje ruduoti ir neturi spygliukų. Jeigu ji išoriškai atrodo žalia, bet viduj nieko nėra, o jos šakos ilgos, kurias vis tiek nugenėsim, nes tokių ilgų dažniausia nereikia, jei siauresnė vieta.
Labai didelės netinka tujos. Žinau, kad kai kurie taip daro – tiesiog įkiša didelę tują ir ji visa kaip medžiaga viduj ištiesinta ir suguldyta. Man asmeniškai yra negražu, nes matosi visas karkasas. Turi augalas būti išlindęs pro karkasą, jo turi beveik nesimatyti – tada gražu“, – pasakojo moteris.
Laima sako nežinanti kitų žmonių, kurių sode būtų įkurdintos gyvosios gyvūnų skulptūros, tačiau smalsuolių netrūksta – žmonės prašosi į svečius, kad realybėje pamatytų šį grožį. Tiesa, retai kam pavyksta čia apsilankyti – juk čia ir šeimos namai, tad, kaip pasakoja moteris, nesinori įsileisti kiekvieno. O ir nuo gatvės visas vaizdas puikiai matosi:
„Juokingiausias momentas su pasižiūrėjimais, kai šiemet pavasarį skambina iš Šiaulių turizmo agentūros gidės ir sako, kad mūsų sodyba įtraukta į Kauno rajono lankytinų objektų sąrašą. Sakiau, kad mūsų niekas neklausė, kaip galėjo be mūsų sutikimo įtraukti (juokiasi). Specialiai dar bandžiau paieškoti internete, bet nieko neradau.
Visokių nuotykių yra buvę su žmonėmis, yra ir ekskursijų atvažiavę, bet nesinori labai, nes tai vis tiek mūsų privatus kiemas, namai. Yra daug norinčių pasižiūrėti, bet vis tiek nėra noro, kad čia vaikščiotų minios. Tuo labiau, kad viskas nuo gatvės matosi.“
