Vėlinės – gilaus susimąstymo apie žmogaus būties trapumą laikas prieš didžiąsias ir linksmąsias besibaigiančių metų šventes. Bet mirtis nepripažįsta jokių švenčių.
Per aštuoniolika Lietuvos nepriklausomybės metų Kaune žuvo daugiau negu trisdešimt prieštaringos reputacijos, organizuotų nusikaltėlių grupuotėms priklausančių asmenų. Tik keletas iš šių spalvingais žygdarbiais policijos kartotekose pasižymėjusių kauniečių paslaptingai dingo be žinios. Dažno „bachūro“ kelią į spindinčias visuomenės aukštumas užkirto samdomų žudikų paleista kulka ir tik keletas iš jų mirė sava, tačiau visiškai netikėta ankstyva mirtimi.
Kaip Kauno nusikalstamo pasaulio atstovai lydi savo artimuosius ir buvusius bendražygius paskutinėn kelionėn, „Balsui.lt“ sutiko papasakoti keletas laikinosios sostinės laidojimo verslo atstovų.
Pelningiausia diena sanitarams
Viena iš kraupiausių žudynių Kaune buvo įvykdyta 1993 metų spalio 7-ąją, kai „daktarams“ priklausančiame „Vilijos“ restorane netikėtai įsiveržė du tamsaus gymio žudikai ir nužudė penkis žemesnio rango „slabadinių“ (Kauno Vilijampolės) gaujos narius.
Tą kruviną popietę Kauno morge dirbęs sanitaras, primygtinai reikalavęs neminėti jo pavardės, pasakojo, kad nors turėjęs ir gerokai paprakaituoti, tačiau tai buvusi pati pelningiausia diena ne tik jam, bet ir jo talkininkams.
Pašnekovas prisiminė, kad tąsyk prie kulkų suvarpytų kauniečių kūnų palinkusių ekspertų nuolat stovėjo keli patys aukščiausi „daktarų“ susivienijimo atstovai. Į morgą atskubėję nervingi bei kupini keršto nusikaltėliai sanitarams iškart pateikė keletą pageidavimų.
Žadėdami dosniai atsilyginti vilijampoliečiai primygtinai reikalavo, kad būtų nepriekaištingai „užmaskuotos“ ant mirusiųjų veidų plika akimi aiškiai matomos paleistų smogikų šūvių žymės ir nedelsiant liepė aprengti jų atvežtais brangiais kostiumais.
Paprastai minimalius mėnesinius atlyginimus gaunančių sanitarų kišenės po šios jų tinkamai atliktos užduoties gerokai „pasunkėjo“.
Mirtis visus sulygina
„Balsas.lt“ šnekinti ilgamečiai ritualinių paslaugų teikėjai vis dažniau Kaune pastebi ne tik naujoves, bet ir skirtingus miestiečių požiūrius į mirtį bei laidotuves.
„Deja, mirtis visus sulygina. Mes į paskutinę kelionę išlydime skirtingų sluoksnių atstovus: politikus, dvasininkus ir banditus. Prie palaikų jau esu pripratęs – tik pirmomis darbo dienomis apimdavo širdį veriantis liūdesys“, - teigė jau šešiolika metų laidotuvių ceremonmeisteriu dirbęs kaunietis Edmundas Juknevičius.
Vyriškio žodžiais, mirusieji jo netrikdo, o neretai suteikia kur kas didesnį ramybės ir saugumo jausmą nei vidurnaktį menkai apšviestoje gatvėje sutikti agresyviai nusiteikę girtaujantys nepilnamečiai.
1979-2006 metais didžiausiomis salėmis Kaune garsėjusių laidojimo rūmų „Liūdesys“ darbuotojas E.Juknevičius pasakojo, kad jam į paskutinę kelionę yra tekę palydėti ne vieną žinomą šalies asmenybę. Tarp jų – ir užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, diplomatą Stasį Lozoraitį, kardinolą Vincentą Sladkevičių, poetą Bernardą Brazdžionį, kunigą, poetą ir kolekcininką Ričardą Mikutavičių bei kitus iškilius veikėjus.
„Dėl pernelyg pašėlusio darbo tempo laidojimo detalių ir datų gerai neatsimenu. Tačiau tiksliai žinau, kur jie buvo palaidoti“, - yra sakęs pašnekovas. Tiesa, pastaruoju metu jis nedalyvauja laidojimo paslaugų versle.
Vilijampoliečiai kratosi gėlių
„Liūdesio“ senbuvis E.Juknevičius prasitarė, kad Kaune tikrai prabangias laidotuves rengia tik nužudytų ar paslaptingomis aplinkybėmis mirusių šešėlinio pasaulio atstovų artimieji ir draugai. Jų išlaidos neretai siekia net iki dešimties tūkstančių litų.
Stengdamiesi išsiskirti laidotuvių pompastika, kai kurie kriminalinių „šeimų“ lyderiai bando įvesti naujų tradicijų. Dažniausiai jie pageidauja brangių karstų, įkapių ir gėlių.
„Tiesą sakant, niekada neskirsčiau mirusiųjų į geruosius ir nuodėminguosius. Juk jie man visi vienodi, o mano tikslas – gerai atlikti savo darbą“, - kalbėjo E.Juknevičius.
Kaunietis sakė, kad jam mirusių nusikaltėlių artimieji nereikšdavo jokių pretenzijų. „Būdavo netgi atvirkščiai, jog man pačiam tekdavo juos pabarti, kai jie norėdavo užsirūkyti prie karsto ar jau išnešant velionį atsisakydavo paimti gėlių, vainikų“, - prisiminė jis.
Deja, E.Juknevičiui neretai taip ir nepavykdavo vilijampoliečiams įsiūlyti panešti gėles, nes kažkokios jų vidaus „paniatkės“ (įstatymai, - aut.) drausdavo jiems prisiliesti prie gėlių žiedų.
Ilgamečiam „Liūdesio“ darbuotojui E.Juknevičiui į paskutinę kelionę teko lydėti ne vieną Kauno kriminalinio pasaulio įžymybę. Kai kuriems jų dar sovietiniais metais vyriškis parūpindavo brangius ąžuolinius karstus.
E.Juknevičius neslėpė, jog į kapines palydėjo anksčiau už įvairius nusikaltimus teistus ir neblogai laikinosios sostinės policijai žinomus kauniečius - Ramūną Kuzminą (Ramaškę),Vidmantą Siaurusevičių (Siaurą) ir Remigijų Daškevičių, pravarde „Daškė“. „Per jų laidotuves esu matęs daug pikantiškų detalių, kurių iki šiol nenorėčiau atskleisti žurnalistams“, - tikino pašnekovas.
Po audringo gyvenimo – kuklios laidotuvės
1998 metų spalį dėl širdies nepakankamumo su gyvenimu atsisveikino vienas „daktarų“ „juodžiausių operacijų“ vykdytojų Žymantas Janiselis (Jautis). Paskutinį kartą jis buvo nubaustas dėl to, kad dalyvavo „Štrauso“ laidotuvėse, nes neturėjo teisės bendrauti su kai kuriais nusikaltėlių pasaulio atstovais. Kepenis ir kasą „Jautis“ susižalojo aktyviai sportuodamas ir per muštynes. Tačiau kai kurie šį kaunietį artimai pažinoję asmenys teigė, kad tardymų metu Ž.Janiselis būdavo netgi pakabinamas ant grandinių ir mušamas per kepenis ir kasą.
„Jautis“ buvo pašarvotas gana kuklioje Šv. Antano bažnyčios parapijos salėje, tačiau jis gulėjo originaliame šviesaus medžio karste su auksą imituojančio geltono metalo inkrustacijomis.
Nors Ž.Janiselio laidotuvėse dalyvavo nemažai juodomis odinėmis striukėmis apsirengusių jaunų atletiškų vaikinų, tačiau velionio kapą užklojo tik keli nedideli vainikai.
Rytoj skaitykite: Kuris kadaise buvęs aktorius dirbęs laidojimo versle atskleidžia pikantiškas detales apie Kauno mafijozų laidotuves?
Antrą dalį skaitykite rytoj...
