Žinote, kai miršta garsūs žmonės, atrodo, kad miršta dalelė širdies. Jų muzika, balsai taip dažnai skambėjo, o štai dabar – viskas, nebėra. Lyg kažkoks brūkšnys, gija nusibraukia iš mūsų gyvenimų.
Dar skaudžiau buvo tada, kai išgirdau Arūno Valinsko žodžius, kuriuos jis pasakė vienoje laidoje, kalbėdamas apie Donatą Čižauską. Beje, ne tik apie jį, bet ir apie jo šeimą, artimuosius.
Pasirodo, būta tokių „gudruolių“, kurie ėmė vesti sąmokslo teorijas ir skelbti apie tai, kad neva Donatas jau seniai kūrė dainas ir tokiu būdu šaukėsi pagalbos dėl savo vidinės būsenos. Ei, aš Donato dainas klausiau ištisus metus – kiek širdies ir meilės jose. Ar jūs bent klausėtės normaliai?
Žmonės, kas jums negerai?
Viršūnė! Žmonės, kas jums negerai? Žmogaus nebėra, liko dukrytė, žmona, tėvai – gal jau gana viešai dergtis? Kam kalbėti apie tai, ko nežinote?
Rašau čia tam, kad pakviesčiau visus uždegti žvakutę už jo atminimą, rašau čia tam, kad užpirktume papildomas mišias už mirusiojo sielą, bet ne tam, kad jo mirtis būtų stimulas ir noras viešai rašinėti kvailystes.
Sunku suprasti, kodėl žmonės taip elgiasi – gal jums patiems trūksta dėmesio? Pasakysiu tik viena – lai ilsisi Donatas ramybėje, o jūs pamirškite visas sąmokslo teorijas ir geriau pažiūrėkite į savo artimuosius, skirkite jiems savo meilės ir dėmesio.
Autorius: skaitytoja Valentina
