.jpg)
Pirmoji katastrofa dėl didelio oro užterštumo buvo užfiksuota Belgijoje. Dėl Lježo fabrikų siaubingai užteršto oro Masos slėnyje 1930-ųjų gruodį mirė šešiasdešimt žmonių, nukentėjo daugiau nei tūkstantis. 1948-ųjų gruodžio pabaigoje Pensilvanijoje, JAV dėl smogo nukentėjo daugiau nei 2 tūkst. žmonių.
Ankstyvą ir šaltą 1952-ųjų žiemą, gruodžio pradžioje, šaltas rūkas pakibo virš Londono. Dėl stiprių šalčių miestiečiai pradėjo naudoti daugiau anglių, nei įprasta. Panašiu laiku buvo užbaigtas miesto elektros transporto (tramvajų) keitimas autobusais su dyzeliniais varikliais. Tuo metu susidarė nepaprastoji situacija: dėl šaltų orų negalinčios išsisklaidyti kietosios dalelės per kelias dienas pasiekė kritinį lygį.
Rūkas buvo toks tirštas, kad sudarė sunkumų reguliuojant automobilių eismą. Buvo atšaukiami koncertai, uždaryti kino teatrai, nes smogas lengvai patekdavo į patalpų vidų. Žiūrovai kartais paprasčiausiai nematė scenos arba ekrano dėl susidariusios tirštos uždangos. Trečiąją dieną susidarė toks tankus rūkas, kad matomumas sumažėjo iki vos penkių metrų. Kai kurie miestiečiai, išėję iš namų, neberasdavo kelio atgal; smogo suklaidinti žmonės galėjo eiti tik laikydamiesi už artimiausių namų sienų.
Daugelis žmonių nešiojo specialias kaukes iš tvarsčių, o kai kurie dengė savo veidus paprasčiausiomis nosinėmis arba šalikais, tačiau nei tai, nei tai nepadėjo – kvėpuoti paprasčiausiai nebuvo kuo.
Iš pradžių miesto gyventojų reakcija buvo rami, nes Londone rūkas – ne naujiena. Tačiau vėliau paskaičiuota statistika, kurią surinko medicinos įstaigos, parodė mirtiną nelaimės veidą – kūdikių, senyvo amžiaus žmonių ir kvėpavimo ligomis sergančių asmenų mirčių skaičius pasiekė 4 tūkst. Dar beveik 8 tūkst. žmonių mirė artimiausiais mėnesiais.
Nemalonus ir tirštas rūkas yra viena iš istorinių Londono savybių per amžius, tačiau sąvoka „smogas“ (tiršta teršalų migla ore) buvo įvesta tik 1905-ais, likus vos 45 metams iki tragedijos.
1952-ųjų gruodžio 6 dieną teatro „Sadler's Wells“ spektaklį „Traviata“ nutraukė vidury pasirodymo dėl to, kad žiūrovai netikėtai pradėjo kosėti. Tirštas ir kenksmingas rūkas lėtai užpildė salę ir įžiūrėti sceną tapo praktiškai neįmanoma.
Tomis „Didžiojo smogo“ dienomis Londono ligoninės akimirksniu užsipildė kvėpavimo takų ligomis nukamuotais ligoniais, mieste pradėjo didėti mirtingumas. Iš pradžių šių faktų niekas neviešino, tačiau po kelių dienų pasirodė, kad laidojimo paslaugas teikiančios įmonės nebeturi karstų, o gėlių pardavėjai – gedulo vainikų. Greitosios pagalbos mašinos nespėdavo atvykti pas ligonius – visas miestas tapo vienu dideliu kamščiu, nepajėgdamas pajudėti iš vietos. Žmonės mirdavo nuo dusulio.
Šokas, kurį iššaukė ši žiauri pamoka, privertė žmones kitaip žiūrėti į oro užterštumą. Tragedija akivaizdžiai įrodė visam pasauliui, kad besaikis gamtos išnaudojimas kelia grėsmę žmonių egzistavimui. Buvo priimti nauji ekologiniai standartai, apribojantys teršalų naudojimą.
Tačiau ši katastrofa nebuvo paskutinė. Praėjus lygiai dešimčiai metų situacija, nelaimei, pasikartojo. 1962-ųjų gruodį virš Londono ir visos centrinės Anglijos pakibo tirštas rūkas. Būtent šiomis dienomis daugelis Didžiosios Britanijos sostinės gyventojų pirmą sykį užsidėjo dujokaukes – kvėpuoti automobilių išmetamosiomis dujomis, sumaišytomis su sunkiu ir drėgnu oru, buvo pavojinga. Nelaimės metu žuvo 106 žmonės. Nuo to laiko smogą pradėjo vadinti „rūku žudiku“.
