Jurga atvira – per aštuonerius metus, kuriuos ji praleido dirbdama intensyvios terapijos skyriuje, taip ir neišmoko pabėgti nuo darbų ir pamiršti ligonius.
„Net ir pasibaigus budėjimui dažnai patikrinu specialioje programoje kaip jaučiasi mano ligoniai, o jei palieku kažkurį nestabilios būklės, pasiskambinu į skyrių ir pasiteirauju, kokia būklės dinamika“, - kalba moteris ir patikina, kad mediko darbas iš tiesų yra pašaukimas.
Žavi dinamiškas darbas
Kad dirbs reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, Jurga niekada neabejojo. Šiuo metu ji dirba tiek Santaros klinikų vaikų reanimacijos skyriuje, Klaipėdos vaikų ligoninės reanimacijos skyriuje, bei privačioje vaikų klinikoje “Pagalba mažyliui”.
Moterį nuo vaikystės supo medicina. Jos mama dirbo laboratorijoje, todėl žaidimai su mėgintuvėliais buvo įprasti. „Jau būdama pirmokė žinojau, kas yra leukocitai, eritrocitų nusėdimo greitis ir hemoglobinas.
Rimtai apie mediciną svarstyti paskatino mano pačios liga. Paauglystėje sirgau astma, paskutinėje klasėje teko gulėti ligoninėje. Mane sužavėjo medikų atliekamas darbas. Jie man buvo lyg didvyriai.
Išėjusi iš ligoninės mamai pasakiau, kad noriu stoti į mediciną“, - pasakoja Jurga.
Ją iki šiol žavi jos pasirinkta profesija. „Mano darbas nėra monotoniškas. Man patinka, kad aš matau greitą darbo rezultatą, kai hospitalizuotas nestabilios būklės pacientas, mūsų komandos darbo dėka pagerėja“, - kalba medikė.
Vis dėlto net ir gelbstint mažuosius pasitaiko klaidų, o medicina, deja, net ir XXI amžiuje nėra visagalė. Šiuos dalykus, pasak pašnekovės, vertėtų suprasti.
„Medicina nėra visagalė, o medikai – ne dievai. Mes darome viską, kas yra įmanoma, tačiau, deja, ne kiekvienas kartas būna sėkmingas.
Aš neneigiu medikų klaidų – jų pasitaiko visame pasaulyje. Nesakau, kad tai yra normalu, tačiau visiems visko pasitaiko.
Nebūna neklystančių žmonių. Kartais pastebiu kolegų, mano nuomone, padarytus netinkamus sprendimus – atrodo, kad aš būčiau dariusi kitaip, tačiau niekada nežinai, kodėl vienas ar kitas sprendimas savu laiku buvo priimtas, visada lengviau vertinti veiksmus retrospektyviai, bet kai stovi tuo metu prie paciento, galbūt tas sprendimas ir atrodo tuo metu pats tinkamiausias.
Kiekvienas mirties atvejis yra nagrinėjamas. Sprendžiama, ką buvo galima padaryti ir kas buvo neišvengiama. Mes kiekvienas mokomės iš svetimų ir savų klaidų“, - kalbėjo medikė, dirbanti net keliose gydymo įstaigose.
Dirba keliose gydymo įstaigose
Kaip susiklostė, kad dirbti vien Vilniaus ligoninėje – nepakanka?
„Aš esu ne išimtis. Dauguma medikų dirba keliose įstaigose. Vienas pagrindinių motyvų – finansinis. Kitas dalykas yra tai, kad kai dirbi budėjimais, tą gali sau leisti, nes lieka pakankamai laisvo laiko, todėl jį galiu skirti papildomam darbui.
Tuo pačiu palaikomi profesiniai įgūdžiai“, - teigia moteris, kuri neslepia, jog Lietuvoje medikai yra nepakankamai vertinami, ir nebūtinai tai yra finansine prasme. Netenkina ir visuomenės požiūris į gydytoja.
„Keistas reiškinys yra tas, kad jeigu medikai padaro kažką blogo ar pastebima jų klaida, tada jie socialinėje erdvėje įvardijami kaip tie, kurie negali klysti, nes juk kalbama apie sveikatą ir gyvybę.
Tačiau jeigu prasideda kalbos apie algų didinimą, teigiama, jog medikų darbas iš principo nesiskiria nuo jokio kito, ir kad jie neturėtų uždirbti daugiau“, - sako gydytoja.
Turbūt būtent dėl to ji gana dažnai su vyru ir dviem paauglėmis dukromis pasvarsto apie emigraciją.
Laisvalaikiu gamina muilą ir siuva
Tai, kad moteris yra atsidavusi savo darbui, rodo ir tai, kad net po darbo ji domisi savo pacientais. „Aš net ir po ilgų budėjimų, kurie dažnai būna varginantys, mintimis būnu su pacientais. Jei palieku sunkų ar nestabilios būsenos, būtinai paskambinu į skyrių pasiteirauti, kaip jis jaučiasi.
Vis dėlto negalima pamiršti ir to, kad su kiekvieno paciento mirtimi medikams negalima taip pat „mirti“. Mokausi atsiriboti, suprantu, kad smegenims reikia poilsio, tačiau ne visada viskas yra taip paprasta“, - šypteli dviejų vaikų mama.
Ar yra būdų, galinčių padėti medikei pamiršti darbus ir atsikvėpti? Gal ekstremali sporto šaka yra būtent tai, ko prireikia, siekiant atsikvėpti nuo nesibaigiančių darbų?
„Labai daug skaitau. Mėgstu medicininę literatūrą, skaitau naujausius įvairius mokslinius straipsnius, žiūriu video mokymus, taip pat patinka ir grožinė literatūra, ypač psichologinė. Stengiuosi rasti laiko savo pomėgiams – gaminu muilus, natūralią kosmetiką, vasarą distiliuoju augalus.
Turiu nusipirkusi specialų aparatą – alembiką iš Portugalijos. Labai domiuosi aromaterapija. Labai patinka jūra. Galbūt, tai taip pat viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau darbą Klaipėdoje.
Dar lankiau siuvimo kursus, esu pasisiuvusi sau ir dukrai sukneles“, - hobius vardija moteris.
Reikėtų psichologo pagalbos
Ištisomis paromis dirbti su mirštančiais arba itin sunkios būklės ligoniais gali atrodyti nepakeliama. Moteris atvira – pasitaiko tokių akimirkų, kai būna tikrai sunku, ir net gydytojams patiems reikėtų psichologinės pagalbos.
„Nėra ko slėpti. Mūsų niekas nemokė, kaip bendrauti su sergančių ir mirštančių pacientų tėvais.
Mes mokėmės medicinos etikos, tačiau atskiro pasiruošimo apie tai, kaip bendrauti su labai sunkioje būklėje esačių pacientų tėvais, kaip pranešti apie mirtį ar blogą ligos prognozę, nebuvo.
Neseniai buvo tokia situacija, kai mergaitė, į ligoninę atvežta dėl kitos ligos, naktį mirė nuo smegenų auglio. Ji tiesiog nustojo kvėpuoti, o kompiuterinė tomografija parodė auglį.
Pasakyti mamai apie tai buvo neįmanomai sunku, todėl paprašiau psichologės, kad ateitų pakalbėti su mama, nes tam reikia ne tik atjautos bet ir specialių žinių. Kai yra šalia specialistas, pranešti tėvams blogą žinią yra daug lengviau.
Tą akimirką jaučiau, kad nesu tiek kompetetinga, kad galėčiau pranešti tokią žinią“, - neslepia medikė.
Pacientų tėvų padėka – tortas ir šakotis
Daugelis vis dar galvoja, kad medikai gyvena ne tik iš oficialiai mokamų atlyginimų, bet ir iš duodamų kyšių. Atvirai apie darbą šnekanti Jurgita neslepia, kad dauguma vis dar taip galvoja. „Galiu sąžiningai pasakyti, kad reanimacijos ir vaikų intensyvios terapijos skyriuje padėkų pinigine išraiška nėra.
Didžiausias mūsų kyšis – šakotis ar tortas, tačiau net ir tai nėra kasdienybė.
Yra buvę atvejų, kai bandė duoti pinigų, tačiau aš negaliu jų priimti. Jei pacientas yra sunkus, net ir gavusi pinigų negaliu pasakyti, kokia bus prognozė. Kaip galiu imti pinigus, jei nežinai, kas bus toliau?
Net jeigu ir imsiu pinigus, nieko kitaip nepadarysiu. Juk paėmus pinigų, smegenų nepadaugės“, - šypteli gydytoja.
