N. Degutienė atvira, pradžioje jai svetimoje šalyje tikrai nebuvo lengva. Tačiau kaip diplomato žmonai gimė idėja kurti tinklaraštį, kokius naujus skonius moteris atrado Artimuosiuose Rytuose ir ką bendro turi žydų virtuvė su Lietuva – šiame interviu.
Prieš aštuonerius metus kartu su savo vyru Dariumi išvažiavote gyventi į Izraelį. Ar greitai pasiryžote tokiems gyvenamosios vietos pokyčiams?
Prieš kelionę aš ketverius metus buvau televizijos kanalo direktorė, vėliau – vadovavau leidybinei kompanijai. Turėjau didelį kolektyvą ir gyvenau įprastu režimu: darbas, šeima, namai. Tačiau kai vieną dieną mano vyras grįžo namo ir pasakė, jog gavo tarnybos pasiūlymą Izraelyje – aš pernelyg ilgai nedvejojau. Esu spontaniška, man patinka nuotykiai ir sveikas adrenalinas.
Kadangi Darius yra diplomatas, tiesą pasakius, aš buvau pasiruošusi vieną dieną sulaukti tokios žinios. Tačiau Izraelis buvo netikėta – neplanavome, negalvojome ir tikrai netaikėme būtent į šią kryptį.
Ir tuomet prasidėjo naujasis gyvenimo etapas Artimuosiuose Rytuose. Šią šalį prisijaukinote greitai?
Pirmos dvi savaitės buvo atostogos su saule ir jūra priešakyje. Buvo gera jausti, kad pagaliau gavau nelimituotas atostogas, po kurių neturėsiu grįžti atgal į darbą. Buvo be proto įdomu pažinti naują, niekuomet nematytą, itin dinamišką ir egzotišką šalį.
Tačiau po dviejų savaičių poilsio darbingiems žmonėms atostogos paprastai išlenda per gerklę. Lietuvoje daugiau nei dešimtmetį turėjau tiksliai suplanuotą dienos laiką ir didelę atsakomybę, tiesą pasakius, net nesusimąstydavau, kad tai buvo virtę mano gyvenimo būdu.
Kol daug dirbi, svajoji apie poilsį, bet kai atsakomybė ir veikla prapuola – norisi vėl būti nuo ryto iki vakaro užimtam.
Pradžioje tikrai turėjau labai daug streso ir nežinojau, nuo ko man pradėti prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.
Atsikėlusi ryte neturėdavau niekur eiti, tiesa, rūpinausi įsikūrimo naujoje šalyje darbais, bet laikui bėgant ir jie baigėsi. Tuomet vieną dieną atsisėdau ir nusprendžiau rimtai pasikalbėti pati su savimi.
Ir kaip ryžotės pagaliau užbaigti savo ilgiausias gyvenimo atostogas?
Juk negalėjau grįžti į Lietuvą ir atsukti laiko, iš naujo sulaukti dienos, kada grįžta namo mano vyras, praneša apie paskyrimą į Izraelį, o aš imu ir atsisakau važiuoti. Nusprendžiau, kad išnaudojant šią susiklosčiusią padėtį, reikia imtis to, ko negalėčiau leisti sau Lietuvoje.
Dirbti svetimoje šalyje negalėjau, nes man to neleido šalies įstatymai. Apsvarsčiau, ar yra kažkas, ko gyvenime norėjau, bet negalėjau imtis dėl laiko stokos ir kalno darbų. Taip priėmiau sprendimą studijuoti anglų kalba verslo administravimo magistrą.
Pradžioje skundusis vyrui, kaip aš nuobodžiauju, pradėjus studijuoti nebeturėjau laiko net su juo nueiti į spektaklį. Studijos nebuvo lengvos, prieš tai nebuvau studijavusi anglų kalba, todėl prireikė laiko įsivažiuoti. Kitą vertus, aš turėjau didžiulę prabangą visą savo laiką skirti vien studijoms. Neturėjau jų derinti su darbu ar mažais vaikais. Mano manymu, iš studijų aš paėmiau ne šimtą, o du šimtus procentų.
Į Vilnių grįžote su nauju magistro diplomu, tačiau bakalauro ir magistro studijas baigėte Lietuvoje. Studijų kokybę šiose dviejose šalyse galite įvertinti kaip niekas kitas. Ar jos skiriasi?
Studijos Izraelyje ir Lietuvoje skiriasi kaip diena ir naktis. Žinių kokybė, kurias įgijau studijuodama dviejuose universitetuose Lietuvoje, nė iš tolo neprilygsta toms, kurias turėjau prabangą gauti Izraelyje. Šioje šalyje vyrauja visai kitoks studentų ir dėstytojų požiūris į mokslą, jo pritaikymą praktikoje, mokslo įstaigos techninę bazę ir visapusišką komfortą.
Izraelio universitetai dėstyti pritraukia geriausius pačių žymiausių pasaulio universitetų dėstytojus, pačius geriausius savo sričių žinovus, įvairių dalykų vadovėliai nebūna senesni nei 1 – 2 metų, o paskaitos tokios įdomios, kad neleidi sau į jas net minutės pavėluoti!
Namų darbų daug, tačiau jie skatina kūrybiškumą ir bendradarbiavimą su studijų draugais. Jaunimas studijas renkasi brandesniame amžiuje, atlikę tarnybą kariuomenėje, ir labai vertina įgytų žinių kokybę. Dažniausiai dar nesimokant universitete gimsta sėkmingi startuoliai, nes izraeliečiai itin verslūs, bendruomeniški, draugiški ir darbštūs.
Taip gyvendama ir studijuodama Izraelyje, po truputį pradėjote kurti savo naują projektą – kulinarinį maisto tinklaraštį. Idėja gimė spontaniškai ar ilgai brandinote šią mintį?
Didelį potraukį virtuvei jaučiau nuo vaikystės. Kai buvau studentė man tinkamai atsiskleisti virtuvėje neleido finansai, vėliau – neturėjau pakankamai laiko vystyti savo pomėgį. Tuo tarpu Izraelyje aš gavau viską vienu metu: ir laisvą laiką, ir įkvėpimą, ir platų pasirinkimą pačių šviežiausių maisto produktų.
Nesvarbu vasara ar žiema, Izraelyje visuomet yra visko. Be to, gyvenau šalyje, kurioje vyrauja bene didžiausias maisto kultas, kokį aš tik esu mačiusi.
Nežinau kitos tautos, kuri taip dievintų maistą kaip žydai, ir kuri taip mėgautųsi tą maistą gamindama. Izraeliečiai užkandžiauja kiaurą parą, jų visas gyvenimas sukasi apie maistą. Beprotiškai džiaugiausi man iki tol nepažįstama Artimųjų Rytų virtuve, naujais skoniais, atradimais. Man, kaip didelei smalsuolei ir labai mylinčiai maistą, Izraelis buvo tobula šalis gyventi.
Gyvendama Izraelyje, savo draugams pradžioje elektroniniu paštu pasakodavau savo naujausius potyrius. Izraelis tuomet dar visiems buvo apipintas legendomis, todėl jie nuolatos persiųsdavo mano laiškus vis kitiems pažįstamiems. Taip net nepastebėjau, kaip mano laiškus pradėjo gauti pusė Lietuvos (juokiasi).
Aš iki tol nebuvau skaičiusi nei vieno tinklaraščio ir net nežinojau, ką reiškia šis žodis. Ir tada Kalėdų proga gavau neįprastą dovaną nuo savo artimos draugės – ji man sukūrė ir padovanojo mano pačios tinklaraštį! Jeigu kada nors esu gavusi tobulą dovaną, tai mano pačios tinklaraštis buvo būtent ji.
Išleidote dvi savo kulinarines knygas, kurių vienoje didžiulis dėmesys skiriamas Izraelio virtuvei. Kuo ji taip pritraukė jūsų dėmesį?
Izraelio virtuvė yra labai kompleksiška ir įvairi, dinamiška. Žydai jau penkis tūkstantmečius laikosi tradicijų ir todėl jie turi daugybę progų susėsti prie bendro stalo.
Štai iš čia kilę jų sugebėjimai skaniai gaminti. Bet mano didžiausias atradimas buvo lietuviškos ir žydiškos virtuvės sąsajos. Mes net nesusimąstome, kiek kasdien valgome žydiškų patiekalų! Lietiniai blyneliai su varške, balandėliai, bulviniai blynai ar kugelis, netikras zuikis – mes visi, net to nežinodami jau vaikų darželyje devyniasdešimt procentų valgėme žydiškus ar bendrus mūsų tautos patiekalus.
Jūsų tinklaraščio maisto nuotraukos – traukiančios akį ir viliojančios ne vieną maisto mylėtoją. Nuotraukoms skiriate didelį dėmesį?
Žinote, yra paplitusi frazė – tinklaraštis nebūtų visavertis, jei jame nebūtų gyvenimo. Tuo tinklaraščiai ir skiriasi nuo knygų ar žurnalų. Kuo daugiau laiko skiri savo pomėgiui, tuo didesni tampa tavo reikalavimai pačiam sau. Kurdamas pats, tu kaskart keli savo pačios kartelę, o laiko tinklaraščiui aš skiriu tikrai daug. Man svarbu, kad tinklaraštyje atsispindėtų mano kasdienybė ir gyvenimas, bet kulinariniame tinklaraštyje ne mažiau svarbu yra nuotraukos ir vizualumas. Vizualas gali labai pataisyti arba visai sugadinti tavo reikalus. Net ir gardžiausias patiekalas prastai nufotografuotas virs neskaniu ir vargu ar kažkas jį norės pasigaminti.
Pradėjusi rašyti savo pirmąją knygą mėginau susiorientuoti kokių maisto fotografijų joje norėsiu, todėl stebėjau įvairių fotografų darbus ir buvau kelis iš jų išsirinkusi kaip potencialus mano knygos bendraautorius. Kai susitikau su vienu jaunu fotografu, jis man pateikė maisto fotosesijų biudžetą. Jo pasakyta suma viršijo mano numatytas išlaidas net tris kartus! Pagalvojau, kad gal geriau aš šiuos pinigus investuosiu į savo foto techniką ir žinias. Baigiau bazines fotografijos studijas, o tuomet beliko pasigilinti į maisto fotografijos subtilumus. Nuo tada maistą fotografuoju tik pati.
Tikriausiai šeima dėl tokios maistą ruošiančios mamos ir žmonos labai džiaugiasi. Tačiau ar jie visada noriai išlaukia, kol nufotografuosite patiekalus?
Mano šeima į tokią veiklą reaguoja tikrai labai gerai (juokiasi). Tačiau mano vaikai jau suaugę ir išvažiavę, todėl dabar esame tik mudu su vyru. Todėl aš dažniau ruošiu maistą išplėstiniam draugų ratui. Mano šeima yra išmokyta vienos maisto taisyklės – draudžiama atsidaryti šaldytuvą ir imti valgyti bet ką, neatsiklausus manęs. Dažniausiai tai pamiršta iš užsienio grįžęs sūnus, bet vyras visuomet atsiklausia ar maistas tinklaraščiui jau nufotografuotas. Net ir patiekus vakarienę dažniausiai visiems tenka palaukti, kol aš patiekalus įamžinsiu, o tuomet visi juos valgome.
Iš saulėto Izraelio prieš trejetą metų grįžote į Lietuvą. Ar nesinori vėl pabėgti nuo lietingų orų ir vėsos į kitą šiltą žemės kampelį?
Jeigu atvirai, aš dar neatsidžiaugiau savo namais ir nauja virtuve. Dar būdama Izraelyje svajojau, kūriau naujos virtuvės planus savo namuose Lietuvoje.
Gyventi savo namuose ir gaminti nuosavoje virtuvėje man yra be galo didelis džiaugsmas. O ir veiklos turiu daug daugiau nei prieš išvažiuodama į Izraelį. Tačiau mano vyras diplomatas, aš žinau, kad tokia diena kažkada greičiausiai ateis ir mums vėl teks krautis lagaminus.
