Nors medicinoje tokio termino kaip „užslėptas“ ar „slaptas“ alkoholizmas nėra, bet dažnai ne medicinos darbuotojai, psichologai ar tiesiog paprasti žmonės, vartoja tokį pasakymą kalbėdami apie tuos, kurie turi polinkį į alkoholizmą, piktnaudžiauja alkoholiu, bet dėl įvairių priežasčių kaip įmanoma stengiasi paslėpti savo trauką alkoholiniams gėrimams.
„Slaptas“ alkoholizmas nėra jau toks slaptas, jis gerai žinomas visuomenei ir medikams bei yra ypač paplitęs tarp inteligentijos, tarnautojų, verslininkų, kūrybinių darbuotojų.
Kas jie tokie – „slapti“ alkoholikai?
Šie žmonės dažniausiai vartoja nestiprų arba skiestą alkoholį, pvz., kavą su konjaku. Jie geria nedidelėmis dozėmis ir dažniausiai visą dieną. Pasiteisindami „slaptieji“ sako: „Aš juk geriu visai nedaug, tiesiog tam, kad būčiau žvalus visą dieną. Kitaip aš negaliu dirbti“.
Tokia alkoholizmo rūšis dažniausiai pasitaiko tarp moterų ir būdinga „moteriškam alkoholizmui“ – nemažai moterų geria tik alų arba silpnus gėrimus, suvokdamos, kad joms nepriimtina būti girtoms kitiems matant, viešumoje, ir pačios nepastebi, kaip tampa priklausomos nuo alkoholio.
Alkoholizmas – tai liga, kuri apibūdinama kaip nenumaldoma trauka vartoti spirituotus gėrimus ir ja sergantys žmonės negali patys tos traukos sustabdyti. Pvz., išgeriančios moterys daug labiau nei vyrai jaučia kaltę, gėdą, baimę. Šie jausmai tampa kliūtimi pripažinti savo ligą, apsunkina gydymąsi, todėl, pasak specialistų, norint padėti moterims – reikia ypatingo profesionalumo.
Kaip atpažinti tokį žmogų?
Slapto alkoholiko elgesys dažniausiai būna nenuspėjamas ir nepastovus. Iš pradžių jis būna susijaudinęs, be priežasties linksmas, niekada neatsisako nedidelių „atsitiktinių“ alkoholio dozių, po to stengiasi paslėpti kvapą (šokoladiniai saldainiais, kava, cigaretėmis ar kramtomąja guma). Vėliau (tai jau priklauso nuo individualių žmogaus savybių) gali tapti agresyvus, uždaras, lengvai pažeidžiamas, verksmingas ir t.t. Tokias nuotaikų kaitas sukelia organizmo intoksikacija (apsinuodijimas alkoholiu) ir astenizacija (silpnumas, aktyvumo ir energijos sumažėjimas), somatinių ligų pasireiškimo pradžia, psichinės būklės pasikeitimai.
Užslėptą alkoholizmą kitaip galima apibūdinti tiesiog kaip... pastovią girtuoklystę. Taigi, pasak medikų, dažniausiai tiems žmonėms, kuriuos galima pavadinti „užslėptais“ alkoholikais, liga jau yra prasidėjusi. Bet kokiu atveju yra diagnozuojama nuolatinio girtuokliavimo forma, pirmoji ar net pradžia antrosios alkoholizmo stadijos.
Kuo gresia „užslėptas“ alkoholizmas?
Nuolatinis organizmo nuodijimas alkoholiu, nors ir nedidelėmis dozėmis, iš pradžių sukelia galvos smegenyse kognityvinius (elgesio) ir mąstymo sutrikimus. Vėliau ima formuotis chroniškos somatinės ligos, tai pasikeitimai širdies raumenyje, kepenų, kasos, skrandžio, šlapimo ir lytinių takų sistemų patologijos. Dėl galvos smegenų ir viso organizmo intoksikacijos kyla rizika susirgti tokiomis ligomis, kaip: alkoholinė epilepsija, alkoholinės psichozės, alkoholinė encefalopatija, skrandžio opa, miokardo infarktas, kepenų cirozė, cukrinis diabetas, pankreatitas, šlapimo takų akmenligė, erekcinė disfunkcija (impotencija) ir kt. Šios ligos, kurių atsiradimą paskatino alkoholio vartojimas, tiesiogiai arba netiesiogiai gali tapti ir žmogaus mirties priežastimi.
Kita vertus, alkoholizmas negali likti slaptas visada. Ateina toks laikas, kai liga pereina į sunkesnę stadiją, prasideda nuolatiniai „užgėrimai“, alkoholio kiekiai vis didėja. Tokie epizodai, iš pradžių buvę reti ir vienadieniai, dažnėja ir ilgėja. Ir galų gale sulaukiama to, kad tai, kas buvo slapta, „pasimato dienos šviesoje“. Tuo metu žmogaus liga – alkoholizmas, jau būna jį užvaldžiusi, medikai jam diagnozuoja antrą, pereinamąją į trečią, alkoholinės priklausomybės stadiją.
Kaip galima padėti „slaptam“ alkoholikui?
Pasak medikų, pagalba tik viena – motyvuoti žmogų gydytis nuo alkoholio priklausomybės. Deja, tai padaryti – labai sunku. Įtikinti tokį žmogų, kad jis serga, – paprastai beveik neįmanoma, nes jis visada turi pagrindinį argumentą: „Aš juk neprisigeriu ir girtas nesivolioju. Pamanykite, šiek tiek išgėriau. Kam tai trukdo? Visi taip geria“. Jis, deja, nesuvokia, kokia sunki jo būklė ir rizikinga situacija, kurioje jis atsidūrė.
Medikai, dirbantys su tokiais pacientais ar nuolat su jais susiduriantys, pabrėžia, kad tokiu atveju yra būtinas ypatingas požiūris, o gydymui taikoma terapija turi būti specifinė. Gydymas įtemptas ir sudėtingas, į jį turi įsijungti ir kitų specializacijų medikai.
Terapija gali duoti teigiamų rezultatų tik tuo atveju, jei gydymas bus tikslinis ir kompleksinis, o giminės ir artimieji visiškai palaikys gydytojo pusę ir kartu su juo kryptingai kovos ne su žmogumi, o su jo liga. Šeimos nariams taip pat gali būti taikoma psichoterapija, psichoedukacinės konsultacijos.
Parengė Asta GEIBŪNIENĖ
