Jau beveik 10 metų teisėsaugininkai bando nustatyti tuometinio Lietuvos bokso federacijos vadovo Remigijaus Daškevičiaus (33 m.), turėjusio pravardes Daškė ir Remyga, nužudymo užsakovą ir vykdytoją.
Kauno Daškinių gaujos lyderiu vadinamas R. Daškevičius buvo nušautas 2001 metų lapkričio 24 dieną Vilniuje, išėjęs iš Trakų gatvėje esančio italų restorano „St. Valentino“. Snaiperio šūvis nuaidėjo tuo momentu, kai asmens sargybinių lydimas R. Daškevičius pasuko link savo šarvuoto BMW.
Šautuvo vagystė... likus pusmečiui iki šūvio
Netrukus paaiškėjo, kad šaudyta iš gretimoje Vokiečių gatvėje stovinčio 15-ojo namo, kuriame žudikas buvo išsinuomojęs būstą, pasinaudodamas pavogtu pasu. Neužrakintame trečiojo aukšto bute buvo rastas nusikaltimo įrankis – graižtvinis medžioklinis šautuvas „Sako“ su optiniu taikikliu. Tas suomiškas ginklas tyrėjus atvedė į Kauno rajono Karmėlavos seniūnijos Narėpų kaimą.
Čia gyvenantis šautuvo savininkas Vaclovas Tarasevičius, nors ir atpažino savo turtą, daugiau vertingos informacijos suteikti negalėjo. Šis ginklas drauge su visu seifu bei dar dviem jame buvusiais lygiavamzdžiais medžiokliniais šautuvais buvo pagrobtas dar 2001 metų birželio 8-osios rytą. Tą rytą iš šios sodybos dar dingo lapių kailių, įvairių papuošalų, nemaža pinigų suma ir dokumentų.
Ilgą laiką įtariamojo daugiau kaip 65 000 litų įvertinto turto vagyste surasti nepavyko, todėl, atrodė, lyg ir nutrūko dar vienas Generalinei prokuratūrai vadovaujant vykdomo R. Daškevičiaus nužudymo tyrimo siūlelis.
Patys prokurorai apie savo laimėjimus ieškant rezonansinės žmogžudystės užsakovo ir vykdytojo girtis neskuba, todėl apie tai pasklido ar buvo paskleista gausybė įvairiausių gandų.
Daktarus stumtelėjo į šoną
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Kaune itin prieštaringai vertinamas R. Daškevičius bandė iš pagrindų pakeisti savo gyvenimo būdą, tapti rimtu sporto mecenatu ir įtakinga sporto pasaulio asmenybe. Jis lankėsi net pas tuometinį generalinį policijos komisarą Vytautą Grigaravičių ir pareiškė, kad traukiasi iš kriminalinės aplinkos ir ketina tapti doru piliečiu.
Teisėsaugininkai tikina, kad ir po šio „geros valios vizito“ Daškė ne kartą buvo pastebėtas nusikalsti linkusių asmenų draugijoje. Šiaip ar taip, 2000 metų pradžioje jis buvo išrinktas Kauno bokso klubo „Gongas“ vadovu, o rudenį – ir visos Lietuvos bokso federacijos prezidentu. Labdaringą ir visuomeninę veiklą išvystęs R. Daškevičius rėmė vaikų globos namų auklėtinius, savo lėšomis į varžybas užsienyje siuntė gabius boksininkus.
Kaip manoma, savo pradinį kapitalą Remyga kaupė versdamasis kontrabanda Kaliningrado srityje, tačiau suspėjo vadovauti ir Kaune – Žaliakalnio, Dainavos, Kalniečių rajonuose – tuo metu aktyviai veikiančiai savo grupuotei.
Dar 1991 metais Daškė už turto prievartavimą buvo nuteistas kalėti 7 metus, bet jau 1995 metais buvo paleistas iš įkalinimo vietos. Maždaug tuo metu Daškiniai jau buvo gerokai į šoną stumtelėję daug metų Kaune viešpatavusius Daktarus, todėl kaip galimas R. Daškevičiaus žūties užsakovas buvo minimas ir pats Henrikas Daktaras, dabar su savo grupuote teisiamas už senus nusikaltimus,. Juo labiau kad H. Daktaras, prieš mėnesį iki lemtingojo 2001 metų šūvio sostinės senamiestyje išleistas iš pataisos namų, turėjo pakankamai laiko savo akimis įsitikinti, kad jo įtaka buvusioje „tėvonijoje“ gerokai sumenkusi.
Negalima visiškai nesidomėti ir vadinamuoju „Kaliningrado pėdsaku“, kurį tirti mūsų teisėsaugininkams sudėtinga dėl nepakankamai geranoriško teisinio ir politinio bendradarbiavimo. Anuomet R. Daškevičiaus „rusiškajame“ versle sukosi nemaži pinigai ir gali būti, kad ne visi jie pateko kam reikia.
Tado jaunystės išdaigos?
Pastaruoju metu vėl eskaluojama galimai saviškių tarpusavio pjautynių dėl vadovavimo versija, juo labiau kad po R. Daškevičiaus nužudymo į atskiras Kamuolinių bei Agurkinių grupuotes suskilę buvusieji to paties, kaip ir Daškiniai Žaliakalnio nusikalstamo susivienijimo nariai iki šiol įnirtingai kovoja vieni su kitais.
Susidomėjimą pakurstė neseniai Kauno apygardos teismui perduota baudžiamoji byla, kurioje dėl turto grobimo iš minėtosios sodybos Narėpų kaime kaltinamas autoritetingu Agurkinių smogiku laikomas kaunietis Tadas Petrošius (30 m.).
Tik neseniai, ekspertizėms pradėjus naudoti pačias naujausias šiuolaikines technologijas, gauta įrodymų, kad būtent T. Petrošius, anuomet dar tik devyniolikmetis, gali būti prikišęs nagus ne tik prie ginklo, iš kurio samdomas žudikas nušovė Daškę, bet ir prie kitų iš Narėpų kaimo sodybos dingusių vertybių bei dokumentų vagystės.
Šiuo metu T. Petrošius kaltinamas pagal keturis Baudžiamojo kodekso straipsnius, kuriuose griežčiausia bausmė (nuo 6 iki 10 metų) numatyta būtent už keleto šaunamųjų ginklų pagrobimą. Abejotina, ar šis Agurkinis tiesiogiai susijęs su „Sako“ šautuvo perdavimu snaiperiui, nes jam paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi kardomoji priemonė, o Generalinė prokuratūra, tai žinodama, nesiėmė jokių akivaizdžių priemonių esamai padėčiai pakeisti.
Taigi į pirmąjį teismo posėdį įtariamasis T. Petrošius atvyko iš savo namų. Vis dėlto bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, nes nepasirodė ne tik kol kas atostogaujantis jo advokatas, bet ir nukentėjėlis – pavogto turto savininkas.
Staigmena prokurorei
Prieš prasidedant antrajam teismo posėdžiui šių eilučių autoriui teko atsitiktinai pamatyti netikėtą susitikimo prie teismo salės durų, kuris gali gerokai pakeisti viso proceso eigą ir baigtį.
2001 metais apiplėštos sodybos Narėpuose savininkai Vaclovas ir Irena Tarasevičiai prieš keletą metų mirė, todėl nukentėjusiai pusei dabar atstovauja jųdviejų sūnus Rolandas Tarasevičius. Jis taip pat nukentėjo nuo tos vagystės, nes išvakarėse po medžioklės tose apylinkėse jis tėvų namuose buvo palikęs savo medžioklinį šautuvą „Iž“, leidimą ginklui ir medžiotojo bilietą.
Darbo reikalais skubiai išvažiavęs į Vokietiją, R. Tarasevičius tik po tėvų skambučio anuomet sužinojo, kad drauge su tėvų turtu dingo ir seife su tėvo ginklais taip pat paliktas jo šautuvas ir dokumentai.
R. Tarasevičius teigė, jog į pirmą teismo posėdį jis neatvyko, nes negavo šaukimo, nors byloje esančioje šaknelėje apie pranešimo įteikimą ir yra jo parašas. Šį kartą nukentėjėlį atlydėjo jo brolis Darijus Tarasevičius, kuris prieš dešimtmetį gyveno kartu su tėvais.
Prie teismo durų D. Tarasevičius susidūrė su įtariamuoju T. Petrošiumi ir jį atpažino kaip savo seną pažįstamą. Tuo netruko pasinaudoti T. Petrošių ginantis advokatas – paprašė teismo apklausti nukentėjusiojo brolį kaip liudytoją. Nors prokurorė Rasa Verdnikovienė prieštaravo, teismas šį advokato prašymą patenkino ir D. Tarasevičius savo eilės į apklausą sulaukė už posėdžių salės durų.
Išklausęs prokurorės paskelbtą kaltinamąjį aktą, T. Petrošius neprisipažino esąs kaltas, bet sutiko duoti parodymus ir pareiškė, jog tik dabar prisiminęs, kad tikrai yra buvęs D. Tarasevičiaus tėvų namuose, tačiau nežinojęs, kad tai tas pats namas, kurio apiplėšimu jis kaltinamas. Anot T. Petrošiaus, su D. Tarasevičiumi jis atsitiktinai susipažinęs lyg ir 2010 metų pabaigoje viename Kauno naktiname klube, abu pasikeitę telefonų numeriais. Vėliau kelis kartus vakaroję D. Tarasevičiaus tėvų namuose – kaitinęsi pirtyje ir su merginomis vaišinęsi alkoholiniais gėrimais.
Taigi T. Petrošius, kaip pats teigia, tų viešnagių metu galėjęs palikti gerokai daugiau nei vieną vėliau nusikaltimo vietoje tyrėjų užfiksuotą savo piršto atspaudą. Na, o T. Petrošiaus pažintis su D. Tarasevičiumi nutrūkusi dar prieš vagystę Narėpų kaime, nes D. Tarasevičius keletui metų išvykęs dirbti į Švediją. Tik bene prieš porą metų abu buvę susitikę Lietuvos pajūryje, bet tik pasisveikinę ir ilgėliau nešnektelėję.
T. Petrošius tvirtino, kad nė nežinojęs, jog anuomet jis lankęsis būtent Narėpų kaime, o tyrėjų jam pateiktose namo nuotraukose buvę sunku atpažinti tą namą.
D. Tarasevičius liudydamas patvirtino pažinties su T. Petrošiumi faktą, o jo parodymai beveik nesiskyrė nuo įtariamojo. Tad prokurorei teko prašyti pertraukos, dėl kurios neprieštaravo nei nukentėjusysis, nei teisiamojo gynėjas. R. Tarasevičius savo keliasdešimties litų ieškinio dėl žalos atlyginimo neatsisakė, tik pasiteiravo, ar jam būtina dalyvauti kitame teismo posėdyje.
Vyriškis ketina vėl išvykti dirbti į užsienį, todėl teisėjas jam išaiškino visus procesinius galimybės nedalyvauti teisme formalumus.
Taigi atsiradus naujam liudininkui, su ginklu, iš kurio buvo nušautas R. Daškevičius, įtariamąjį siejanti gija tapo tokia plonytė, jog teisėsaugininkams gali prireikti didelių pastangų, kad ji visiškai nenutrūktų.
Žudomas, bet nenužudomas
Pats T. Petrošius taip pat ne kartą tik per plauką yra išvengęs žūties – į jo gyvybę kėsintasi bent du kartus. 2009 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje Kauno rajono Domeikavos seniūnijoje, ties Radikių kaimu esančioje „Lapėnės“ sodų bendrijoje, buvo apšaudytas prabangus 2005 metų laidos automobilis „Audi A8“, kuriuo T. Petrošius važiavo drauge su jo asmens sargybiniu R.
Šūviai pasipylė iš kelią pastojusios „Renault Lagunos“, kuria atvažiavo Kalašnikovo automatais ginkluoti užpuolikai. Po 9 minučių ši, kaip vėliau paaiškėjo, vogta mašina buvo padegta už maždaug 5 kilometrų nuo įvykio vietos esančiame miške ties Eigirdos kaimu.
Kulkomis suvarpytos „Audi A8“ ekipažas su daugybiniais sužeidimais buvo nugabentas į Kauno medicinos universiteto klinikas, paskui abiem vyrams teko ilgokai gydytis. Bandžiusio atsišaudyti apsaugininko legaliai turimas pistoletas rastas ant kelio šalia „Audi A8“, o pasikėsintojų automatai – liepsnojančioje „Renault Lagunoje“.
Kaip įtariamasis šio pasikėsinimo organizavimu kuriam laikui buvo suimtas Kamuolinių grupuotės vadeiva Giedrius Janonis, pravarde Kamuolys. Vis dėlto netrukus jis buvo paleistas, o nesurinkus pakankamai įrodymų, byla jo atžvilgiu nutraukta.
2010 metų vasario pabaigoje Kauno teisėsaugininkų užfiksuotas dar vienas susišaudymu pasibaigęs Agurkinių konfliktas su Kamuoliniais kilo Kaune, prie Šarkuvos gatvės 26-ojo namo. Tą kartą T. Petrošius buvo sužeistas drauge A. Arbuzu bei M. Nauroniu. Visi trys peršautieji patys kreipėsi į ligoninę ir buvo gydomi. Vėliau buvo sulaikytas ir vienas iš Kamuoliniams priskiriamų įtariamųjų šaulių, bet dėl šio įvykio iškelta baudžiamoji byla teismo kol kas nėra pasiekusi.
Remigijus RAINYS
