Per tris 2014-ųjų ketvirčius, kaip rašoma „Tageszeitung“, iš šalies pasitraukė 82,5 mlrd. dolerių kapitalo. Vargsta ir naftos pardavimas, kuris iki tol visuomet atlikdavo pagrindinį vaidmenį iki kraštų užpildant Rusijos biudžetą. Šiuo metu kaina už barelį nusileido už magiškosios 85 JAV dolerių ribos, tos žymės, kuri yra nustatyta kaip minimali norint įgyvendinti Rusijos biudžeto išlaidų planą.
Laisvasis kritimas
Vieni ekspertai 2015 metais prognozuoja nulinį augimą, kiti – ilgalaikę recesiją. Sankcijos sudavė stiprų smūgį Rusijos finansų sektoriui, nes Vakarai panaikino Rusijai ilgalaikių paskolų galimybę, būtiną siekiant atnaujinti naujų energijos šaltinių paiešką. Savų lėšų neužtenka, anot straipsnio autoriaus Klauso Helge’s Donath’o, netgi valstybiniam milžinui „Rosneft“. Valstybei dėl to tenka suteikti bendrovei milžiniškas subsidijas, tam netgi sutinkant aukoti pensijų fondus. Be to, artimiausiu metu stambioms valstybinėms įmonėms teks grąžinti milijardines paskolas Vakarų bankams.
„Tai turėtų priversti itin stipriai nervintis šalies prezidentą, net jeigu jis ir turi absoliučią valdžią. Todėl ramybė, kurią tariamai rodo Rusijos politinis elitas, yra surežisuota. Baimė dar paprasčiausiai nespėjo prasiveržti į išorę“, – teigia K. H. Donath’as.
Gavusi netikėtas Vakarų sankcijas, Rusija jaučiasi pažeminta ir įžeista. Ir jai patinka šis vaidmuo. Tačiau šalis nėra ant ekonominės katastrofos ribos. Juk jai pavyko pergyventi netgi 10-ąjį dešimtmetį, kai naftos kaina ne sykį laikėsi 9 dolerių už barelį ribos, o visuomenę purtė kardinalūs pokyčiai. Dar tuomet Vakarai buvo įsitikinę Rusijos fiasko, tačiau taip neatsitiko.
Ir šį sykį, „Tageszeitung“ teigimu, katastrofa atidedama. Pasak Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos profesoriaus Sergejaus Aleksaščenkos, lėšų savo prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti Rusijai turėtų užtekti dar mažiausiai porai ar trejiems metams. Tuo labiau kad Vladimirui Putinui pavyko konsoliduoti aplink save rusų tautą. Dabar, anot apklausų, rusų lyderį palaiko 80 proc. visuomenės. V. Putinas suteikė šalies patriotams didžiulį impulsą teritorijos ir kraujo ideologijos pagrindu, ir dabar daugelis rusų gyvenimo sąlygų prastėjimą laiko patriotiškumo išraiška, o gal net būtinybe.
„Sberbank“ vadovas Germanas Grefas viename iš ekonomikos forumų pareiškė, jog Sovietų Sąjunga sužlugo dėl to, kad sovietų valdžia neturėjo kompetencijos ekonomikos klausimais ir neišmanė ekonomikos taisyklių, ir pasiūlė mokytis iš istorijos. Tačiau būtent tokiai nuomonei kritikos turėtų pažerti prezidentas V. Putinas, noriai perrašantis istoriją. Jo manymu, Sovietų Sąjungos griūtis, kurią jis pavadino pačia didžiausia geopolitine XX amžiaus katastrofa, įvyko ne dėl politinės ar ekonominės nekompetencijos, o dėl JAV bei Vakarų veiksmų. Buvęs čekistas „puikiai jaučia savo pavaldinių mentalitetą ir nuotaikas, ir jam nėra paslaptis, kad Rusijoje žmonės mąsto teritorijų kategorijomis, o meilė tėvynei jiems – tai teritorijos ir masės, tačiau jokiu būdu ne atskiri individai“.
Rusijos filosofas Aleksandras Piatigorskis šioje plotmėje įžvelgia specifinį rusų fenomeną. Rusijos prezidentas moka patenkinti šias emocijas ir postmodernius instinktus. Ir kas gi galėjo pagalvoti, kad kadaise V. Putino išsakytas gailestis dėl „geopolitinės katastrofos“ buvo šis tas daugiau nei tik melancholiškas prisiminimas.
Rublis apnuogino Putino apsiskaičiavimą
Yra tvirtai tikima, kad V. Putinas su savo „kietakakčiais“ patarėjais ir toliau kaltins Vakarus dėl ekonominių šalies bėdų bei kurstys naujus neramumus Ukrainoje, o ne bandys palengvinti situaciją. „V. Putinas užsikasė ir ruošiasi ilgai kovai“, – rašo Julia Ioffe.
„Rublio kritimas apnuogino V. Putino apsiskaičiavimą“, – tikina „The Financial Times“. Visiškai tikėtina, kad rublio išpardavimas vykdomas sąmoningai, matant, jog paliaubos Ukrainoje nutrūko ir jėgos, kurias palaiko Rusija, galbūt ruošia naują puolimą. Tai gali išprovokuoti dar griežtesnes Vakarų sankcijas, kurios jau dabar pradeda spausti Rusijos ekonomiką.
„FT“ mato kelis galimus variantus įveikti rublio krizę. Pirmasis – V. Putinas galėtų iš naujo įsiklausyti į tokių savo patarėjų kaip Aleksejus Kudrinas nuomonę, taip pat „nuoširdžiai imtis veiksmų konfliktui Rytų Ukrainoje sureguliuoti“. JAV ir ES galėtų užsiminti, kad naujausios sankcijos gali būti atšauktos, jeigu Rusija įvykdys esmines Minsko susitarimo sąlygas ir bus sudaryta taika. Taip pat galėtų leisti suprasti, kad, Rusijai nustojus destabilizuoti Ukrainą, jos galbūt priimtų V. Putino siūlymus, susijusius su naujomis derybomis dėl globalaus saugumo ir ginklavimosi kontrolės.
Antrasis kelias Rusijos lyderiui – apkaltinti Vakarus dėl visų šalies ekonominių bėdų, taip pat naujų karinių konfliktų Ukrainoje ar dar kur nors vystymas siekiant nukreipti šalies gyventojų dėmesį į išorės problemas. Signalai, kuriuos pastarosiomis savaitėmis siunčia Rusija, rodo, kad šios šalies prezidentas ir jo „kietakakčiai“ patarėjai laikosi pastarosios krypties.
Žvanginimo ginklais kelias – tai rizika įvaryti Rusiją į uždarą įtampos eskalavimo, sankcijų ir ekonominių bėdų ratą. Kaip teigia laikraštis, tai pražūtingas kelias ne tik Rusijai, bet ir pačiai Europai. Tačiau problema gali būti ir ta, kad įsisukti į tą ratą gali pageidauti patys Kremliaus vadai, kurių žaidime ant kortos pastatyta labai daug ir grįžti atgal į „pradinę būseną“ jau nebeįmanoma.
„BCS Financial Group“ (Maskva) duomenimis, rugsėjį, kai rublio kritimas sustiprėjo, bendra indėlių į Rusijos bankus suma sumažėjo 150 mlrd. rublių. Analitikai mano, jog spalį ši tendencija dar sustiprėjo ir dabar turėtų tęstis. Tai reiškia, kad rublio krytis gali stipriai papurtyti Rusijos bankus.
Rublio silpnėjimas, kaip manoma, pavojingiausias būtent bankų sektoriui, kurių įplaukos doleriais nėra didelės, o įsiskolinimas užsienio valiutomis – ženklus.
„Akivaizdūs visi bankų sistemos krizės, kuri vystosi palaipsniui, tačiau skausmingai, aspektai, – teigia Davidas Nangle’as, „Renessans Kapital“ banko ekspertas. – Bankai nekontroliuoja situacijos. Tai akivaizdu. Mikroekonomikoje jie gali labai nedaug.“
Ekspertas tvirtina, kad Rusijos centrinis bankas įsikiša norėdamas padėti stambiesiems žaidėjams per REPO aukcionus, tačiau mažųjų laukia niūri ateitis. „Daugelis mažųjų bankų šiaip taip išgyveno praėjusią krizę – šį sykį to pakartoti tikriausiai nepavyks“, – pabrėžia jis.
