Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
Dabartinių žmonių norą be paliovos fotografuoti galima sieti su didžiosiomis nuodėmėmis, pavyzdžiui, tingumu, sako Kauno technologijos universiteto kultūros industrijų ir fotografijos dėstytoja Ornela Ramašauskaitė. „Mes, kaip realybės turistai, nebeprivalome niekur keliauti. O jei keliaujame, duodame ataskaitas – nusifotografuojame prie kažkurių objektų, kad įrodytume, jog prie jų buvome. Tarsi pliusiukus susidedame“, – svarsto ji.
Anot O. Ramašauskaitės, labiausiai gaila būna tų, kuriems tenka tas nuotraukas žiūrėti: „Per kiekvieną kelionę pleškiname tos šalies vaizdus žinodami, kad to aplanko paskui nežiūrėsime. Vis dėlto mes būsime pasisotinę emocijomis, prisiminimais, o vaizdai jei reikės, tai primins. Tik užjaučiu tuos, kurie bus pasodinti ir kuriems reikės visa tai peržiūrėti.“
– Kalbate apie fotografijos nuodėmes. Kokios jos ir kodėl yra noras apie jas kalbėti?
– Ne tiek kalbu apie fotografijos nuodėmes, kiek kviečiu visus žmones (tiek studentus, moksleivius), kurie dabar labai daug fotografuoja ir vartoja nuotraukas socialiniuose tinkluose, žurnaluose ar interneto portaluose pagalvoti, kodėl tai daro: kodėl ir ką fotografuoja, kodėl žiūri. Tai tarsi aliuzija į septynias mirtinas nuodėmes, VI a. paminėtas popiežiaus Grigaliaus I: kaip jos susijusios su fotografavimo aktu arba nuotraukų vartojimu (ar žiūrėjimu parodose, ar skaitant įvairiausią informaciją).
– Kaip tai susiję?
– Godumas, apsirijimas kviečia pasikalbėti apie tai, kiek daug nemąstydami pleškiname mobiliaisiais telefonais, kameromis ir kodėl tai darome. Ar kolekcionuojame tikrovės vaizdus, nes mums nepakanka realybės? Ar, išsaugoję vaizdus, paskui prie jų grįžtame? Ar tai kažkokia realybės atranka, ar mums ji patinka?
– Regis, kartais tikrai esame apsėsti to „pleškinimo“. Ką tai apie mus sako?
– Galiu tik pasvarstyti. Gali būti, kad esame kaip vojeristai bastūnai, norintys užsislaptinę ir tarsi apsiginklavę stebėti pasaulį. T. y. norime būti nepastebimi ir, tarp savęs ir tikrovės turėdami aparatą, rinkti savaip interpretuojamus, net kažkiek režisuojamus vaizdus. Taigi galima sakyti, kad aš esu apsėstas puikybės nuodėmės: aš nusprendžiu, kas yra gražu arba negražu. Vaizdą galima nufotografuoti taip, kad jis visiškai pakeis savo prasmę. Be to, svarbu, kokį kontekstą nuotraukai parenkame. Tarkime, parodoje galima visiškai pakeisti prasmę, nes nuotrauka išeina kaip kino filmo stop kadras, realybės akimirka. Taip pat ji kartais gali visiškai kitaip (ir teigiamai, ir neigiamai) pateikti įvykį. Galima sukeisti herojus vietomis. Kita nuodėmė – tingumas. Mes, kaip realybės turistai, nebeprivalome niekur keliauti. O jei keliaujame, duodame ataskaitas – nusifotografuojame prie kažkurių objektų, kad įrodytume, jog prie jų buvome. Tarsi pliusiukus susidedame.
– Kaip ta nykštuko kelionė filme „Amelija iš Monmartro“.
– Taip. Kita vertus, mes neprivalome keliauti. Dabar yra didžiulė nuotraukų pasiūla (kad ir kelionių žurnalai). O internete mes taip persisotiname vaizdais, kurie dažnai koreguoti, paryškintos spalvos, kad nusiviliame papuolę į pačią šalį, ypač jei ten rūkas, blogas oras, jei nerandame tokios puikios žydros kaip atviruke jūros. Taigi noriu paskatinti susimąstyti, kodėl mes fotografuojame. Visi tikslai geri, tik svarbu, kaip mes tai panaudojame. Jei turime pretenzijų būti kažkokiais menininkais, tas nuotraukas rodyti, reikia pagalvoti, kokią įtaką darome, kokią žinutę siunčiame žiūrovui. Kodėl tas žmogus turi žiūrėti į tavo parinktą tikrovės rinkinį? Jis – tarsi citatos. Tai nėra visiška kūryba kaip tapybos interpretacijos. Tai – tikrovės akimirkos, netgi pasendintos akimirkos. Jos vis tiek yra iš praeities – tu žiūrovui pasakoji pasakojimą. Todėl klausiu, kodėl tai darai. Jei atsakai kodėl, galbūt tas žiūrovo ir fotografo dialogas visai įdomus.
– Kalbėjote apie tingumą – persisotinimas vaizdais gali skatinti mūsų pačių tingėjimą. Mus supa tiek vaizdų. Kaip nepasiduoti tingėjimui?
– Jei reikia, jei kviečia, tai ir pasiduok. Juk ir knygų siužetai gimsta vaizduotėje. Jei žmogus neturi sąlygų arba pasirenka apmąstyti vaizdą (šiuo atveju – nuotrauką), jis turi tą teisę. Viskas gerai. Tikrai nemanau, kad nuotraukos stabdo turizmą. Gal tie paryškinti vaizdai kaip tik sužadina norą ten nukeliauti ir pamatyti tikrą vaizdą. Manau, kad patirtis nuvykus į kažkurią šalį ar tik žiūrint albumą su jos vaizdais yra gera, bet prašau sąmoningumo, skatinu pagalvoti.
– Keliaukime prie kitų nuodėmių.
– Galime kalbėti apie geismą – rinkimą, žiūrėjimą į tikrovę kaip į objektą. Pavyzdžiui, atrinkimas, kas man gražu, ir padarymas to gražiai, ypač jei dar parenkamas rakursas, apšvietimas. Antra, jei fotografuojamas asmuo, ar žiūrima į jį? Galima kalbėti apie popžvaigždžių nuotraukas, jų retušavimą, redagavimą – visą „fotošopą“. Juk galima ir subjauroti, ir kaip tik labai pagražinti. Kas yra grožis? Mus išmokė, kad vieni ar kiti dalykai yra gražūs, ir mes jų geidžiame. Tai labai juntama – jaunos merginos labai mėgsta pamėgdžioti žurnaluose matytas pozas, nes geidžia būti tokios, kaip nuotraukose matytos žvaigždės.
Grįžkime prie fotografuojamo objekto pasirinkimo. Paprastai tai – koks gražus gėlės žiedas. Galima sakyti, kad tai – išmoktas visiems priimtinų grožio objektų identifikavimas ir paties gebėjimas būti su jais. Geismas, godumas, apsirijimas, nuo kurių aš atsispyriau, tarsi tikrovė yra nepakankama, todėl eini ir pats ją susikuri. Pats trokšti jos, pleškini, beprotiškai daug vartoji tiek žiūrėdamas, tiek fiksuodamas, tiek turėdamas jos rinkinius. Kodėl? Gal dėl kažkokių kompleksų? Gal galimybė pasislėpti už kadro ir turėti gražių vaizdų kompiuteryje, telefone, kameroje leidžia pasijausti geresniam, nes tampi to gražaus pasaulio pasislėpusiu dalyviu?
– Betgi dažniausiai negrįžtame prie tų aplankų, kuriuose yra tūkstančiai nuotraukų, ypač darytų mobiliuoju telefonu.
– Tai siečiau su apsirijimu. Jei žiūrime svetimas nuotraukas, tą minutę pajuntame kažkokį pasitenkinimą arba kaip tik gauname galimybę pasipiktinti. Taip, dažnai mes prie tų aplankų negrįžtame. Mes labiau kaip kolekcininkai – nesu tikra, ar jie varto pašto ženklų kolekcijų albumus, apžiūrinėja monetas. Gal turėti dar vieną kolekcijos objektą – labiau apsėdimas. Taip pat ir nuotraukos. Per kiekvieną kelionę pleškiname, formuojame tos šalies vaizdus žinodami, kad to aplanko paskui nežiūrėsime. Vis dėlto mes būsime pasisotinę emocijomis, prisiminimais, o vaizdai jei reikės, tai primins. Tik užjaučiu tuos, kurie bus pasodinti ir kuriems reikės visa tai peržiūrėti.
– Ar toks besaikis pleškinimas netrukdo matyti?
– Manau, kad trukdo. Kita vertus, einantis fotografuoti gali būti kaip mokslininkas, kaip antropologas, kuris tyrinėja aplinką ir ieško įdomių momentų, įdomių rakursų. Kiti tiesiog fiksuoja įprastus vaizdus, pavyzdžiui, Eifelio bokštą. Tik vienas jį fotografuoja nemąstydamas, kitas – ieško, kaip geriau. Dar gali būti (dabar aš tiesiog gyvai interpretuoju) kažkoks moralizuojantis į pasaulį, kai aš nusprendžiu, kas yra gražu, net jei kitiems atrodo atvirkščiai, pavyzdžiui, apvytęs obuolys ar apdžiūvęs lapas. Arba aš galiu fiksuoti skurdžius rajonus, benamius, tarsi savotiškai moralizuodamas, kad jie yra šio gyvenimo autsaideriai, arba bandydamas dokumentiškai kažkam parodyti, štai koks gali būti gyvenimas. Vieni fotografuoja sąmoningai, kiti – nesąmoningai. Ir visi būdai yra geri. Tik, jei susimąstytume, tai būtų įdomūs atradimai mums patiems.
– Kodėl pastaruoju metu žmonės taip pamėgo fotografuoti save? Kai kurie sociologai, psichologai sako, kad galbūt tai visuomenės narciziškumo ženklas.
– Taip, aš irgi su tuo siečiau. O gal su pavydu, kylančiu žiūrint į žvaigždžių nuotraukas. Bet dabar bet kas gali tapti žvaigžde. Galvoju apie televiziją, visus žvaigždžių fabrikėlius, kai nieko nemokantis žmogus, atėjęs į pokalbių laidą ar realybės šou, staiga tampa vienadiene žvaigžde. Nežinau, gal tai nėra blogai – kiekvienas yra herojus (na, bent jau savo mamai). Manau, kad viskas yra gerai, visus procesus turime išgyventi, visi jie mus ko nors išmoko. Todėl vieni daro asmenukes, kiti jas boikotuoja. Taip tik įdomiau. Tarkim, barokinės suknelės yra labai gražu ir mes su dideliu pasimėgavimu apžiūrime jas parodose ar dailės istorijos albumuose, bet ar turime jas šiandien nešioti? Arba kadaise buvo labai smagu bėgioti mokyklos koridoriais, bet ar šiandien būtų taip pat?
Taigi, renkant gražius vaizdus, dalijantis jais, tyčia ar netyčia keliant informacinį triukšmą, vertėtų įdėti šiek tiek intelektinių pastangų ir kviesti diskutuoti tik pačiam išsikėlus vienokias ar kitokias idėjas ar problemas. Mano noras yra paskatinti pamąstyti tuos, kurie laiko save fotografais mėgėjais, kad žiūrovui galima duoti kažką daugiau nei gražų saulėlydį. Ar mes, jaunoji karta, vis dar turime kurti gražius vaizdus? Gal mes galime perkeltine nuotraukų kalba, ne iliustruodami, o kurdami rebusus, kalbėti apie problemas ar, atvirkščiai, gerus dalykus?
