Vienas iš būdų pagrįsti savo nuomonės tvirtumą – apeliuoti į tarptautinio garso ekonomistus. Visai neseniai diskusijos dalyvis rėmėsi garsiu ekonomistu Joseph‘u Stiglitz‘u, kuris dar 1999 m. savo straipsnyje apie 10 socialinės apsaugos sistemos reformos mitų gana skeptiškai vertino kaupimu pagrįstą socialinės apsaugos sistemą („Rethinking Pension Reform: Ten Myths About Social Security Systems“, 1999). Lietuvoje pareikšta – jei politikai būtų skaitę pastarąjį straipsnį, kaupiamosios sistemos įvedimo Lietuvoje nebūtų. Tačiau ar tikrai taip? Remtis tik vienu ekonomistu yra mažiausiai nesąžininga. Prieštaraujant šiai nuomonei galima pateikti visą eilę kitų ekonomikos korifėjų.
Kažkada detaliau domėjausi demografijos ir senatvės pensijų iššūkiais, ir man labai patiko kito ne mažiau garsaus ekonomisto Robert‘o J. Shiller‘io 2003 m. veikale „The New Financial Risk in the 21st Century Order“ išsakyta mintis, kad nors „finansų rinkos nepajėgios sustabdyti demografinių pokyčių, jos gali užtikrinti, kad netikėtų demografinių pokyčių keliama rizika (...) būtų paskirstyta įvairioms kartoms“. O nuo savęs pridėčiau – ir įvairioms rinkoms, susidursiančioms su skirtingo masto demografiniais iššūkiais. Taigi, net ir tai pačiai ekonomikos teorijos krypčiai (naujiesiems keinsistams) save priskiriantys ekonomistai gali turėti konceptualiai skirtingą nuomonę apie vieną ir tą patį ekonomikos objektą.
Jau nekalbant apie klasikinės krypties ekonomistų požiūrį. Laurenc‘as J. Kotlikoff‘as kartu su Alan‘u J. Auerbach‘u sukūrė daugelio tarpusavyje susijusių kartų apskaitos modelį (sistemą) ir matematiškai įrodė teigiamą visuminį efektą ekonomikoms, perėjusioms prie kaupiamosios pensijų sistemos. Todėl vargu ar pateikiant argumentus prieš kaupiamąją pensijų sistemą užtenka pasitelkti vieną, nors ir labai garsią, pavardę. Labai gerai, aišku, mano subjektyvia nuomone, tas diskusijas apibendrino Hans‘as-Werner‘is Sinn‘as taip pat dar 2000 m. padaręs išvadą, kad, nors jis ir nemato didelės naudos pereiti prie kaupiamosios pensijų sistemos, tačiau sutinka, kad „dalinis perėjimas prie kaupimo yra būdas, kaip būtų galima įveikti demografinę krizę, nes kaupiamoji sistema pakeičia trūkstamą žmogiškąjį kapitalą realiu kapitalu ir taip padeda išlyginti mokesčių bei išlaidų pasiskirstymą tarp įvairių kartų“ („Why a Funded Pension System is Useful and Why is not Usefull“, 2000).
Argumentų diskusijai, pribrendome mes tam kaupimui ar ne, galima atrasti ir daugiau. Manau, tam būtina surengti „apskritą stalą“ ir dar kartą padiskutuoti, kas ir kur yra blogai, o kas yra gerai. Pateikiant įvairias nuomones, tame tarpe ir garsiausių pasaulio šios srities teoretikų bei praktikų. Pabaigai norėčiau kelis žodžius apie mano mėgstamiausią oponentų argumentą – „reforma finansuojama valstybės pinigais, ji didina finansinę ir mokestinę naštą visiems“. Teiginys nėra klaidingas, bet ir nėra teisingas – tai tokia pusiau tiesa (manau gana pavojingas dalykas). Tiesiog pamirštama pasakyti, kad reforma finansuojama šios kartos mokesčių mokėtojų pinigais, bet ji mažina ateities mokesčių mokėtojų įsipareigojimus savo pensininkams. Tų ateities kartų, kurios jau pajus nepalankių demografinių pokyčių naštą. Taip privatizuodama dalį socialinio draudimo įmokų (tas būtent ir įvyko 2004 m.) valstybė siekė padidinti savo ilgalaikį finansų tvarumą. Ar tai būtina daryti – manau, kad taip, jei, aišku, mūsų gyvenimo principas nėra „po mūsų – nors ir tvanas“. Komentarą parengė Violeta Klyvienė, „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims
