Keiksnojant kuro, kuris naudojamas energijai gaminti, kainas kartais pamirštama, kad gyvename daugiau ar mažiau rinkos sąlygomis ir šios labiausiai lemia energetinių išteklių kainų lygį. Tik transportui naudojamo kuro kainoje yra reikšminga valstybės mokesčių įtaka, kurią lemia prie kuro savikainos pridėtas akcizo mokesčio dydis, beje, kurio minimalų dydį nustato Europos Sąjungos reguliavimas.
Mažai, kas jau abejoja, kad skausmingą daugumai Lietuvos gyventojų „šildymo“ išlaidų problemą lemia prastos pastatų energetinės charakteristikos ir gamtinių dujų, kaip kol kas pagrindinio naudojamo kuro, kainos. Jeigu pastatų kokybę ir energijos švaistymą juose lemia tik Lietuvos valdžios ir pačių gyventojų veikla (neveikimas), tai dujų kainos yra susijusios su gilesniais procesais, vykstančiais mūsų šalyje ir už jos ribų. Pabandykime kai kuriuos jų panagrinėti, nes tai būtina ieškant racionalių ir perspektyvių sprendimų šioje srityje.
Visos gamtinės dujos į Lietuvą importuojamos tik iš Rusijos. Nors egzistuoja keli dujų tiekėjai, tačiau visi jie tiekia „Gazprom“ kompanijos dujas, tad ir kainas nustato jų šeimininkas. Kai kurie politikai ir valdininkai teigia, kad šis subjektas Lietuvai nustato „politines“, bet ne rinkos kainas.
Ar taip yra iš tikrųjų?
Elementari rinkos filosofija remiasi principu – parduodant savo produktą, jo kaina nustatoma taip, kad sudauginus parduodamų prekių kiekį iš kainos būtų gaunamos maksimalios pajamos (pelnas). Šiuo požiūriu Lietuvos dujų vartojimo rinką greičiausiai taip vertina ir Gazprom. Dujų kainą galima didinti tiek, kol dujų vartotojams „neapsimokės“ pereiti prie kitų kuro rūšių ir nesumažės jų realizacija Lietuvoje.
Kol kas vienintelė rimta alternatyva gamtinėms dujoms Lietuvos katilinėse ir elektrinėse yra skystas naftos kuras, kurio naudojimui yra pasirengę arba nesunkiai šį kurą gali įsisavinti iš esmės visi šilumos gamybos šaltiniai (išskyrus buitinius dujų vartotojus daugiaaukščiuose pastatuose ir kai kuriuos specifinius pramoninius vartotojus). Taigi, sudėjus gamtinių dujų kaip žaliavos kainą su jų pristatymo į naudojimo vietą tarifu turi gautis tokia gamtinių dujų kaina, kad jų vartotojui būtų netikslinga keisti šį kurą į alternatyvą.
Ar veikia šis principas realiai?
Atsakymą į šį klausimą duoda statistika, kuri rodo, kad Lietuvoje beveik nenaudojamas skystasis kuras, nors beveik visos katilinės ir elektrinės, kurių galia virš 5 MW turi tokią galimybę. Šiek tiek mazuto sudegina didžiosios katilinės ir elektrinės šalčiausiu metu, kai pradedamas riboti dujų tiekimas arba katilinės, kurios nėra prijungtos prie gamtinių dujų tinklų ir priverstos naudoti tik kietąjį ir skystąjį kurą. Šių ir panašių priežasčių rezultate skystasis kuras tesudaro keletą procentų Lietuvos energetikos kuro balanse. Dar akivaizdžiau rinkos santykius atspindi kuro kainos Lietuvos rinkoje. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) duomenimis šių metų vasario mėnesį, kai buvo naudojami didžiausi kuro kiekiai jo kainos, perskaičiavus pagal šiluminę vertę į toną naftos ekvivalento (tne) buvo:
-Gamtinių dujų (tik žaliavos) vidutinė kaina 1304 Lt/tne;
- Mažo sieringumo (iki 1 %) mazutas 1910 Lt/tne;
- Skalūnų alyva 1952 Lt/tne;
- Dyzelinas 2916 Lt/tne;
Didesnėse katilinėse alternatyva dujoms yra mažo sieringumo mazutas (skalūnų alyva), o mažosiose iš esmės galima deginti tik dyzeliną. Pridėjus prie gamtinių dujų kainos perdavimo ir skirstymo tarifus, perskaičiuotus tonai naftos ekvivalento (apie 200-300 Lt/tne) gautume, kad centralizuotos šilumos ir elektros gamintojams gamtinės dujos vasarį kainavo tik šiek tiek pigiau negu alternatyvusis skystasis kuras, tad pastarąjį degino tik iš didelio reikalo. Be to, skystojo kuro naudojimas susijęs su įvairiomis technologinėmis sąnaudomis, kyla aplinkosauginių problemų.
Tarp praktikų paplitusi nuomonė, kad jei dujos bus brangesnės už mazutą (iki 10%) vis tiek geriau rinktis „švarųjį“ dujinį kurą. Dėl to gamtinių dujų kaina „ant sienos“ formuojama pagal formulę, kuri susieja dujų kainą su alternatyvaus kuro (mazuto ir dyzelino) „krepšelio“ kainomis, kurios tuo metu yra pagrindiniuose Europos uostuose, iš kur Lietuvos vartotojai jo galėtų gauti. Taip generuojamas maksimalus dujų pardavimo pelnas, o vartotojams nekyla pagunda pradėti deginti skystąjį kurą, kurį dauguma energetikos įmonių laiko kaip rezervinį, bet nenaudoja.
Didesnėse katilinėse alternatyva dujoms yra mažo sieringumo mazutas (skalūnų alyva), o mažosiose iš esmės galima deginti tik dyzeliną. Pridėjus prie gamtinių dujų kainos perdavimo ir skirstymo tarifus, perskaičiuotus tonai naftos ekvivalento (apie 200-300 Lt/tne) gautume, kad centralizuotos šilumos ir elektros gamintojams gamtinės dujos vasarį kainavo tik šiek tiek pigiau negu alternatyvusis skystasis kuras, tad pastarąjį degino tik iš didelio reikalo. Be to, skystojo kuro naudojimas susijęs su įvairiomis technologinėmis sąnaudomis, kyla aplinkosauginių problemų.
Tarp praktikų paplitusi nuomonė, kad jei dujos bus brangesnės už mazutą (iki 10%) vis tiek geriau rinktis „švarųjį“ dujinį kurą. Dėl to gamtinių dujų kaina „ant sienos“ formuojama pagal formulę, kuri susieja dujų kainą su alternatyvaus kuro (mazuto ir dyzelino) „krepšelio“ kainomis, kurios tuo metu yra pagrindiniuose Europos uostuose, iš kur Lietuvos vartotojai jo galėtų gauti. Taip generuojamas maksimalus dujų pardavimo pelnas, o vartotojams nekyla pagunda pradėti deginti skystąjį kurą, kurį dauguma energetikos įmonių laiko kaip rezervinį, bet nenaudoja.
Ką reiškia tokia kainodaros politika?
Gamtinių dujų kainos susiejimas su naftos produktų Europoje kainomis reiškia, kad dujų kaina Lietuvoje priklauso nuo globalių procesų, vykstančių Pasaulyje. Tad ir šilumos kaina „šokinėja“ kas mėnesį priklausomai nuo to ar kas nors kur nors pasaulyje kariauja, išsiliejo nafta, prasidėjo krizė ir t.t. Suskystintų gamtinių dujų tiekimas irgi susijęs su rinkos santykiais. Tad jeigu Europoje pabrangs dujos, kurioms didžiosios valstybės neturi net alternatyvos ar kas nors sutiks parduoti nykštukinei Lietuvos rinkai atvežtas dujas pigiai? Tad ir planuojamas terminalas vaidins greičiausiai tik dujų tiekimo patikimumo rolę.
Dabar paskelbti skaičiai rodo, kad vien išdujinimo laivo nuoma, terminalo investiciniai kaštai ir eksploatacinės sąnaudos pabrangins per terminalą tiekiamas dujas apie 15-40 %, nelygu koks dujų kiekis per jį bus transportuojamas. Be to, kuris suskystintų dujų tiekėjas praleis progą užsidirbti didesnį pelną Lietuvoje ir pardavinėti dujas žymiai brangiau negu Gazprom? Tuo labiau, kad piko metu dujų tiekimas iš Klaipėdos pusės būtų ribotas – visi dujų vamzdžiai Lietuvoje plonėja iš Rytų einant į Vakarus.
Tad kaip užsitikrinti pigesnį kurą Lietuvoje?
Banalu, bet išeitis tik viena –maksimaliai naudoti vietinį (regioninį) kurą, kurio kainos nepriklauso nuo Pasaulio „ekonominių“ banginių apetito. Turėdami plačiai išplėtotas centralizuoto šilumos tiekimo sistemas turime unikalią galimybę didžiosiose katilinėse ir elektrinėse deginti ne brangiąsias dujas, kaip dabar, o žymiai pigesnes kuro rūšis, kurios pagal VKEKK šių metų vasario mėnesį kainavo:
- Biokuras 756 Lt/tne;
- Durpės 446 Lt/tne;
- Šiaudai 454 Lt/tne;
Šios ir kitos kuro rūšys (komunalinės atliekos, biodujos iš kanalizavimo ir žemės ūkio atliekų ir t.t.) jau nebe fantazija, bet pilnai pakeičia gamtines dujas kaimyninėse Šiaurės šalyse. Danijoje jau dabar iš tokių šaltinių gaminami energijos kiekiai pilnai patenkintų visus mūsų menkus energetinius poreikius. Lietuvoje (skirtingai nei Europoje) šilumos sunaudojama (24 TWh) žymiai daugiau negu elektros (10 TWh). Tai vėlgi unikali situacija, kuri sudaro galimybes kartu su šiluma iš pigaus vietinio kuro centralizuotai pagaminti apie 70 % Lietuvai reikalingo elektros kiekio.
Ir visiems šiems planams įgyvendinti tereikia apie 3-5 miljardų litų (ne 17 milijardų, kaip VAE). Tik vietiniai energetiniai ištekliai, kurių yra pakankamai ir kurių neįtakoja globali politika yra tikras energetinio ir ekonominio saugumo ir nepriklausomybės pagrindas. Deja, to nesuprantame arba kas nors to nenori...
Dr. Valdas Lukoševičius, KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas
