Antradienį, lapkričio 8 d., kelios žmogaus teises Lietuvoje siekiančios ginti visuomeninės organizacijos surengė piketą. Apie dvi dešimtis žmonių su plakatais vidurdienį susirinko Vilniaus Simono Daukanto aikštėje, priešais Prezidentūrą.
Kai kurie piketuotojai plakatus piešė vietoje, o daugelis buvo pasirūpinę dvigubais plakatais iš anksto - iš dviejų pusių mirgėjo skirtingi užrašai.
Kadangi Lietuvos įstatymai, numato, jog nesankcionuotose protesto akcijose gali dalyvauti ne daugiau kaip 10 dalyvių, piketuotojai susiskirstė į kelias atskiras grupeles. Piketo eigai stebėti buvo pasiųstas vienas policijos automobilis. Policijos pareigūnas išlipo iš mašinos pasiteirauti piketo organizatorių dėl jų keliamos akcijos tikslų.
Piktinosi policijos savivale
Akciją inicijavusio Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) atstovai teigė protestuojantys prieš policijos savivalę ir įgaliojimų viršijimą. Jie minėjo atvejus Kazokiškėse, Kaune ir Klaipėdoje, kai mokesčių mokėtojų išlaikomi policijos pareigūnai, piketuotojų teigimu, viršijo savo įgaliojimus ir neteisėtai panaudojo psichologinę prievartą, jėgą ir kovinius veiksmus prieš pensininkus, prekiavusius daržovėmis ar užsiiminėjusius panašia veikla, tokiu būdu tiesiog mėginusius prisidurti prie varganų pensijų. Esą tokie policijos veiksmai prieštarauja visuomenės interesams ir labiau primena darbo imitavimą vietoje kovos su tikrais nusikaltėliais.
JDJ Kauno skyriaus pirmininkė Rūta Zabielienė naujienų portalui Balsas.lt pasakė, kad jų pagrindinis tikslas - išsireikalauti policijos departamento prie VRM vadovų atsakomybės bei iškelti baudžiamąsias bylas ir atleisti iš užimamų pareigų policininkus, viršijusius savo įgaliojimus, panaudojant psichologinį terorą.
Nauja šeimos samprata netenkina
Taip pat buvo reiškiamas nepasitenkinimas ir nauja šeimos samprata, kuri, anot piketuotojų, griauna Lietuvos valstybės pamatus ir sudaro prielaidas oficialiai įteisinti nesantuokinius ryšius ir taip skatinti paleistuvystę, homoseksualių, transseksualių ir kitokių lytinių orientacijų asmenų partnerystes prilyginti santuokinei šeimai bei suteikti jiems galimybę įsivaikinti.
Be JDJ atstovų, Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei skirtą pareiškimą, kuriame buvo piktinamasi dėl Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo, jog „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“, pasirašė Tautos ateities forumo (TAF), Vilniaus Sąjūdžio, Lietuvos Tautinio Centro (LTC), Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos, Aktyvių vilniečių sąjungos ir Piliečių sąšaukos „Už dorą ir tautą“ atstovai.
Pareiškime buvo siūloma KT atšaukti savo nutarimą arba atsistatydinti.
[papildyta 15:00] Kas lemia lietuvių protestų pasyvumą?
Pažvelgus į tai, kokio masto protesto akcijas organizuoja lietuviai ir kiek žmonių į jas susirenka, neretai kyla klausimų, kodėl apklausų metu matomas didelis gyventojų nepasitenkinimas valdžia ir kitomis valstybinėmis institucijomis, tačiau protestuojama vangiai.
Sociologė ir visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ generalinė direktorė Rasa Ališauskienė svarstė, kad tokiai tendencijai įtakos gali turėti bendras žmonių nepasitikėjimas pačiomis protesto formomis ir veiksmingumo nematymas.
Šalia menkų lietuvių piketų, palyginimui turime masyvius lenkų mitingus, apie kuriuos parašo ne tik vietinė žiniasklaida, bet ir iš Lenkijos atvažiavę žurnalistai.
Lenkai gerai organizuoti
Kodėl lenkai tokie aktyvūs, tūkstančiais suplaukia į mitingus autobusais, garsiai šaukia ir mes juos išgirstame, o lietuviai, dažniausiai senimas, kukliai pastypčioja su pernykščiais plakatais priešais Prezidentūros langus?
Anot R. Anušauskienės, labai daug priklauso nuo organizatorių. Jeigu į protestą kviestų gerai organizuota jėga ar charizmatiškos asmenybės, kurios galėtų pasigirti žmonių pasitikėjimu, o ne nuotaikomis, kad viskas daroma reklamos ar naudos sau tikslais, tuomet jos suburtų žmones.
Į lenkų protesto akcijas susirenka tūkstančiai žmonių:
„Lietuvos lenkai turi gerus organizatorius, iš kitos pusės – Lenkijos lenkai nuo senų laikų renkasi ir protestuoja. Pas mus kiek buvo bandoma daryti kažkokių akcijų, tai dažniausiai profsąjungos organizavo, bet pasitikėjimas pačiomis profsąjungomis yra labai menkas“, - paaiškino ji.
Pasyvūs buvo ne visada
Pašnekovė patikino, kad bendras kontekstas ir nuotaikos protestams yra, bet nėra lyderių, kurie galėtų suburti ir paskatinti žmones. Pasitikėjimas dauguma lyderių yra labai menkas.
Paklausta, ar tokį lietuvių pasyvumą galima priskirti prie tautos bruožo, sociologė su teiginiu nesutiko.
„90-aisiais milijonai stovėjo prieš tankus pavojingomis sąlygomis, kai galėjo nežinia kaip baigtis. Per tuos metus neturėjo pasikeisti tautos charakteris, bet dabar stebimas sulindimas į savo narvelį, kiekvienas bando kažkaip pats tas problemas spręsti. Nėra vienijančios jėgos, idėjos ir charizmatiškų asmenybių, kuriomis ankščiau tauta tikėjo“, - reziumavo ji.
