Pasaulyje egzistuoja įvairių tautų mesianizmas. Pavyzdžiui, žydiškasis (Dievo išrinkta tauta, nuolatinis kelias į Pažadėtąją žemę) arba amerikietiškasis (pasaulio policininkas, demokratijos ir liberalaus kapitalizmo skleidimas). Tačiau rusiškoji mesianizmo apraiška mums ypatingai įdomi, nes neišvengiamai tiesiogiai liečia mus, Rusijos kaimynus.
Gūdžiame XV a. ortodoksų vienuolis Filofėjus parašė religinį traktatą carui, kuriame išdėstyti žodžiai lyg raudona linija driekiasi per visą Rusijos istoriją iki mūsų dienų. Jie tarsi pranašystė skambėjo ir tikriausiai ateityje skambės paprastų Rusijos žmonių, intelektualų bei politikų galvose. „Dvi Romos krito. Trečioji stovi nepajudinamai. Ir nebus ketvirtos.“ Taip viduramžių tamsoje ir sumaištyje gimė Rusijos (o tiksliau, Maskvos, vėliau Kremliaus) kaip tikrojo tikėjimo šviesos saugotojos ir skleidėjos idėja. Rusija tapo tikrosios krikščionybės bastionu, trečiąja Roma, imperija su cezariu (caru) priešakyje.
Pagal teorinį apibrėžimą, mesianizmas yra tikėjimas ateisiančiu mesiju, kuris pakeis dabartinę dalykų padėtį, sunaikins egzistuojančią tvarką, idėjas ar grupę žmonių ir įves naują tvarką bei atneš laimę. Rusišką mesianizmą tyrėjai apibūdina kaip tikėjimą, jog rusų tauta, lyderis (caras) ar klasė (proletariatas) yra išskirtiniai, (arba) kad Rusija turi ypatingą misiją visam pasauliui, ne tik misiją bet ir kančią.
Mesianizmas tarsi mistinis daugiagalvis gyvūnas vis kitokiu pavidalu pasirodo kiekvienąkart kai Rusijai kyla didesnių problemų: XVI a. kai teko kovoti su galinga Abiejų Tautų Respublika (pasipriešinimas katalikizacijos grėsmei, tikėjimo švarumo saugojimas); XIX a. kilus feodalizmo krizei (ar pasiduoti kapitalizmui, ar ieškoti kito, rusiškojo kelio). Ir kovos su Napoleono kariuomene, ir 1917 m. revoliucija, ir Antrasis Pasaulinis karas ir Sovietų Sąjungos žlugimas, visi šie sukrėtimai buvo lydimi mesianizmo idėjų blyksnių.
Rusiškojo mesianizmo leitmotyvas – Rusija yra kitokia, nei Vakarai. Toliau seka įvairios variacijos šia tema. Atėjo metas, ir ortodoksų tikėjimą pakeitė proletariato religija, Trečiąją Romą – Trečiasis Internacionalas. Panslavizmo idėjas savotiškai įgyvendino Sovietų sąjungos satelitinių valstybių bloko sukūrimas. Sovietinė Rusija buvo šviesaus komunizmo rytojaus kūrimo avangarde, rodė pasauliui kelią į naujos visuomenės ir išlaisvinto žmogaus kūrimą. Sužlugus Sovietų sąjungai pradėta kalbėti apie priešingą Rusijos misiją - per savo kančią parodyti pasauliui, kaip ko nedaryti.
Rusiškasis mesianizmas visada siejosi su tarptautiniais santykiais, nes jo esmė yra Rusijos kitoniškumas nuo Vakarų civilizacijos. Tebuvo tik du nukrypimai per visą Rusijos istoriją nuo šios „generalinės linijos“ – tai Petro Pirmojo imperijos vakarietinimas bei Jeltsino valdymo pragmatizmas. Petro Pirmojo pastangos buvo nevaisingos, o Jeltsino valdymas rusams labiau asocijuojasi su „smūta“ nei su demokratija ir laisve. Taip pavyzdžiui, įvykus Rugsėjo 11-osios tragedijai, rusai tikėjosi, kad štai atėjo laikas kai „Amerika“ ir „Vakarai“ pagaliau pripažins, kad Rusija iki šiol dirbo antiteroristinės kampanijos fronto priešakinėse linijose, tačiau po kelerių metų ir čia buvo nusivilta Vakarais. Tokių pavyzdžių rasime ne vieną.
Žinomiausias Rusijos mesianistas yra Dostojevskis. Vakarų biografai kaip apie didžiausią paradoksą kalba apie „du Dostojevskius“ – vieną žmogų, talpinantį savyje beribės vaizduotės genijų ir ribotumą. Tuo pat metu tai buvo genialus fikcijų kūrėjas, rašytojas, bei neįtikėtinai ir netgi agresyviai radikalus rusiškojo išskirtinumo propaguotojas, rusišką išskirtinumą pabrėžiantis per antisemitines, antikatalikiškąsias, antikapitalistines, antisocialistines nuostatas.
Netgi mistiniame lygmenyje yra tikima Rusijos išskirtinumu. Štai pavyzdžiui žymusis rusų mistikas Rerichas, šventai tikėjo dvasinio atgimimo epocha, kuri prasidės Rusijoje ir iš čia skleisis tolyn nesugrąžinamai pakeisdama visą pasaulį. Ir šiandien Rusijoje bei už Rusijos ribų rasime ne vieną, įsitikinusį kad naujasis mesijas gims Rusijoje, kur nors Sibiro platybėse.
Neatsiejama rusiškojo mesianizmo dalis yra religija. Nuo pat 988 m. kai Rusios pakrikštijimas padėjo atsirasti Rusijai tarptautinėje arenoje, iki mūsų dienų, Rusijos ortodoksų Bažnyčia pagal geriausias Trečiosios Romos tradicijas glaudžiai bendrauja su Kremliumi. Po tam tikro ribojimo Sovietų sąjungos laikais (tik dėl to, kad buvo skiepijama proletariato religija – tikėjimas komunizmu), suirutės Jelcino valdymo laikotarpiu, prie Putino santykis tarp religinės ir politinės valdžių atgimė abipusiai naudingais pagrindais. Kremlius pripažino, kad religija ir Bažnyčia gali būti naudinga stiprinant valdžią šalyje, mainais padėdamas Ortodoksų bažnyčiai riboti negeidžiamą „kitatikystę“.
Nors oficialiai Rusijoje vyrauja religinė tolerancija, tačiau prasismelkia pranešimai apie tai, kad valdžia kuria sunkumus praktikuoti katalikų ir protestantų tikėjimą. Ortodoksai šias krikščionybės atmainas laiko sektomis. Protestantizmas siejamas su amerikietiškais pinigais ir įtakos skleidimu. O dėl katalikų padėties Rusijoje, santykiai tarp Rusijos ortodoksų bažnyčios ir Vatikano ilgai buvo įtempti, mat Romos katalikų kunigai buvo kaltinami siekią atversti rusus į katalikybę.
Tenka pastebėti, kad Rusijoje musulmonų skaičius yra nepalyginamai didesnis (apie dvidešimt milijonų) nei protestantų ir Romos katalikų kartu sudėjus, tačiau būtent pastarosios, o ne Centrinėje Azijoje ir Šiaurės Kaukaze vis labiau plintantis islamiškasis radikalizmas, yra varžomi valdžios.
Neįtikėtina, kokį gilų įspaudą ortodoksų tikėjimas yra palikęs rusų savimonėje ir politikoje. Visiškai atsietai nuo politikos, daug kas Rusijoje pritartų teiginiui, kad „būti tikru rusu reiškia būti ortodoksu“. Nejučiom šis supratimas yra išplėtotas iki to, kad „tikras slavas yra ortodoksas“. Slavai katalikai, tokie kaip lenkai, yra tapę švelniai tariant kitaminčiais, o griežčiau įvardijant – eretikai. XX a. pradžioje rusų filosofas Berdiajevas, įžvalgiai nagrinėjęs bolševizmo šaknis rusiškajame mesianizme pažymėjo, kad ortodoksiška „rusiška siela“ niekaip negali suprasti ir niekada nesupras katalikiškos „lenkiškos sielos“ t.y. tarp jų yra fundamentali ir nesutaikoma schizma. Pažvelkime į dabartinius Rusijos ir Lenkijos santykius – tikrai įstabu, kad tai lieka tiesa ir mūsų dienomis.
Haroldas Kazlauskas
