Lietuvos statistikos departamento duomenimis, praeitais metais emigravo 50 333 asmenų, o imigravo 20 162. Išankstiniais duomenimis, per pirmuosius tris šių metų mėnesius, emigravo 18 550 asmenų.
Ž. Mauricas: gali likti keli gyvybingai miestai, didėti mokesčiai
„Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pirmiausia pabrėžia, kad grynoji emigracija nėra tokio masto, kad gyventojų neliktų iš vis – 30 tūkst. per metus, tai tik 1 proc. gyventojų, sako jis. Tačiau pasekmių tokia emigracija vis tiek turėtų ir didžiausia – liktų keli gyvybingi miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda.
„Ką tai lems po penkių metų? Kad neliks vidutinio dydžio miestų kaip Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė. Galbūt iš dalies Klaipėda gali prarasti savo augimo potencialą. Nes tikrai realiai pradės trūkti darbuotojų, darbo jėgos ir kadangi pensijos Lietuvoje ganėtinai nedidelės, viešojo sektoriaus nebus galimybės iš ko kelti, nebus pakankamos perlaidos iš centro Vilniaus į tuos miestus, jog ten vartojimą, ekonominį augimą sutvarkyti. Likimas bus ganėtinai prastas.
Praktiškai tada liks Vilnius, iš dalies Kaunas, nes atlaiko tą emigracijos spaudimą ir likusi Lietuva, kurioje gyvens mažas pajamas gaunantys pensininkai ir viešojo sektoriaus darbuotojai. Reikės ir jų skaičių mažinti, turėsime praktiškai vieno miesto Lietuvą su regionu, kuris bus itin patenkintas esame socialine ekonomine situacija, reikalaus didesnių mokesčių iš Vilniaus ir tai atsilieps Vilniui, Kaunui. Manau, kad po penkių metų matysime būtent poliarizuotą Lietuvą, bus keli gyvybingi miestai.
To pasekoje gali kilti mokesčiai, ir tai neprisidės teigiamai prie Lietuvos ilgalaikio konkurencingumo. Gali įsisukti mechanizmas, kuomet dirbančiųjų ratas mažėja, mokesčiai nesurenkami, nors tarifai aukšti, tada vėl kyla pagunda didinti mokesčių tarifus, tada dar daugiau emigruoja ir blogas ratas gali užsisukti. Dabar tikrai tas metas, kai dar galima daug ką apsukti atgalios. Tam reikia daryti kryptingus sprendimus“, – konstatuoja ekonomistas.
Nors Vilnius demografiškai vertinant atrodo net geriau nei Kopenhaga ar Helsinkis, ekonomisto manymu, artėjame prie tos ribos, kada emigracijos mastas pasidarys kritiniu.
Pasak jo, geriausias pavyzdys turėtų būti Estija, kuri taip pat patyrė emigracijos problemą, tačiau įrodė, kad įmanoma padarytai taip, jog emigracija mažėtų.
„Jei verslininkai skundžiasi, kad Vilniuje trūksta darbuotojų, tai netrūksta, vadinasi trūksta pigių darbuotojų. Nori mokėti mažiau, kaip regionuose, bet Vilniuje pragyvenimo lygis didesnis, tai ir daugiau mokėti reikia. Kaunas per vidurį, Klaipėda šiek tiek mažiau, bet dar turi šansų. Tai tie trys regionai, net jei emigracija tęsis išliks labai gyvybingi. Čia klaida per vieną kurpalį matuoti visą Lietuvą.
Likusi Lietuva bus dykra, į kurią masiškai nebenorės eiti investuotojai ir ten prasidės negrįžtantys procesai. Reikės daryti, kaip Šiaurės Kanadoje buvo daroma: jie vykdė specialią programą apgyvendinimo, skatindavo nemokamai gyventi, subsidijas dalino. Gal ir Lietuvoje turėsime tokį lygį, kai reikės subsidijuoti žmones, kad jie važiuotų, kad nebūtų tuščios vietos Lietuvoje“, – svarsto ekonomistas.
Ž. Mauricas pabrėžia, kad nors kai kurios reformos yra reikalingos ilgalaikiam ir tvariam Lietuvos ekonomikos vystymuisi, tuo pačių reikia imtis sprendimų, kurie leistų emigraciją mažinti jau dabar. Pavyzdžiui, švietimo reforma yra tik ilgalaikė.
„Aukštojo mokslo kokybės per metus per dvejus nepagerinsi, neįmanoma. Gal pavysk per penkis, dešimt metų. Reikia radikalių priemonių, drastiškai mažinti dirbančiųjų apmokestinimą, kuris tiesiog dabar akiplėšiškas. Didinti jų pajamas į rankas praktiškai taip, kad minimalus būtų arti 500 Eur, vidutinis netoli 1 tūkst. Eur – pristumti dirbtinu buldozeriniu būdu prie Estijos, netgi skolinantis, nes skola nėra tokia didelė žala Lietuvai, 50–60 proc. nuo BVP. Daug didesnė žala Lietuvai bus, jei žmonės emigruos, kas tada skolą grąžins, kuri jau dabar yra?
Vyksta toks plaukimas pasroviui. Manau, kad gali išsipildyti blogasis scenarijus. Socialinis modelis turėtų būti užtikrinamas kad žmonės nebijotų prarasti darbo, o apsidžiaugtų. Ypatingai tas, kuris mažiau nei vidutinį uždirba: jam turi būti bedarbio išmoka, kaip minimum devynis mėnesius, kažkiek mažėjanti, pradžiai 80 proc. nuo buvusio atlyginimo, ne per maža, kad žmogus jaustųsi orus ir padėtų darbo rinkai ir kad darbdaviai nebijotų atleisti darbuotojus ir priimti.
Darbdaviai turi suvokti, kad jei nieko nedarys ir emigracija tęsis, tai jie tų pelnų, kur planuoja – negaus. Jei nori tvaraus verslo modelio, turi kelti algas. Bet turi valdžia taip pat mainais kažką siūlyti. Geriausias siūlymas yra mokesčių ir biurokratinės naštos mažinimas“, – konstatuoja jis.
V. Šečkutė: darbingo amžiaus žmonėms teks išlaikyti vis daugiau pensininkų
„Swedbank“ Lietuvoje vyresnioji ekonomistė Vaiva Šečkutė naujienų portalui tv3.lt komentuoja, kad didelis emigracijos lygis lemia spartų darbingumo amžiaus gyventojų mažėjimą. Ir nors šiemet pradėjo augti imigracija – per 3 mėn. 30 proc. daugiau imigravo – vis dėlto prognozės tokios, kad pensinio amžiaus gyventojų skaičius 100–ui darbingo amžiaus gyventojų išaugs nuo 2015 m. buvusių 28 iki 31 2020 metais ir 35 2025 metais.
„Tai jau vien sudarys iššūkių viešajam sektoriui, kuriam reikia tapti efektyvesniam siekiant užtikrinti adekvačias išmokas, adekvačias viešojo sektoriaus paslaugas, atsisakant perteklinių funkcijų, etatų, efektyviau valdant NT ir kitą valstybės turtą. Dabartinės valstybės pajamos net per mažos išlaikyti dabartinį valstybės sektoriuje dirbančių asmenų skaičių, o neadekvatūs atlyginimai patys savaime sukuria paskatas emigracijai ir turi neigiamos įtakos pačiai paslaugų kokybei“, – teigia ekonomistė.
Siūlydama priemones, kaip reikėtų šią problemą Lietuvoje spręsti, V. Šečkutė išskiria investicijas ir švietimo sistemą, mat šie du aspektai turi įtakos amžiaus gyventojų skaičiaus dinamikai ir ekonomikos augimo potencialui.
„Vien tai, kad mažėja darbingo amžiaus gyventojų skaičius gali daryti Lietuvą mažiau patrauklią. Todėl siekiant pritraukti emigrantus ir skatinti reemigraciją, svarbu mažinti ar nedidinti biurokratinių kliūčių, išlaikyti patrauklią mokesčių sistemą, neapmokestinti reinvesticijų. Nes emigrantai neretai nori verslą kurti Lietuvoje.
Lietuva turi erdvės mažinti korupciją, kuri taip pat gali būti viena iš emigracijos priežasčių. Švietimo sistema turi lemiamos įtakos ekonomikos augimo potencialui, tačiau vaisius švietimo sistemos reforma duoda ne iš anksto, o sprendimų reikia jau šiuo metu: yra svarbu tobulinti perkvalifikavimo problemas, nes struktūrinis nedarbas Lietuvoje yra didelis ir, nepaisant to, kad bedarbių skaičius išlieka gana aukštame lygyje, užimtumo augti iš kur nebėra, nes nėra tinkamų darbuotojų neužimtų.
Tobulinant perkvalifikavimo programas galima būtų iš dalies spręsti tą problemą. Šių programų svarba įsibėgėjant ketvirtajai pramonės revoliucijai tik didės. O kitas sprendimo būdas, duodantis greitesnių rezultatų – užsieniečių įdarbinimas. Valstybė turėtų vengti perteklinių reikalavimų įdarbinant darbuotojus iš kitų šalių, bet čia potencialo didelio irgi gali nebūti, nes palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu, Lietuvoje yra nedideli atlyginimai, o kvalifikuotų darbuotojų trūkumas yra ir kitose ES narėse. Lietuvai taps vis sunkiau pritraukti tokių darbuotojų, net esant lengvoms įdarbinimo sąlygoms“, – patikina ji.
Visgi, pasak ekonomistės, pirmų trijų šių metų mėnesių spartų emigracijos augimą lėmė teik „Sodros“ reikalavimai, tiek „Brexit“ – Jungtinėje Karalystėje gyvenantys tautiečiai suskubo deklaruoti gyvenamą vietą, jog ateityje nekiltų problemų. „Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad emigracijos srautas normalizuosis ir kitais metais jau nebematysime augančios emigracijos.
„Situacija darbo rinkoje tampa vis labiau palanki darbuotojui, nedarbo lygis mažėja, auga spaudimas atlyginimų kėlimui, darbuotojų derybinė galia auga ir toliau lems atlyginimų augimą, atlyginimai augs vis platėjančiam ratui gyventojų, nekvalifikuotų darbuotojų trūkumas apims vis daugiau sektorių ir didins galimybes susirasti darbą. Emigracijai tų ekonominių priežasčių mažės“, – mano V. Šečkutė.
