Armėnijos kariuomenė skelbia, kad „jiems pavyksta atremti bandymus prasiveržti Karabacho susikirtimo linijoje“. Tačiau, sprendžiant iš vaizdo įrašų ir informacijos iš paties Kalnų Karabacho, pirminiame šios karinės operacijos etape Azerbaidžano kariuomenė sukoncentravo dėmesį ne tiek į antžeminę operaciją, kiek į priešininko oro gynybos sistemų sunaikinimą.
Smūgiai, o tai patvirtina ir pačių azerbaidžaniečių viešinami vaizdo įrašai, suduodami pirmiausiai oro gynybos sistemoms – radiolokatoriams ir raketų paleidimo sistemos, o taip pat radioelektroninės kovos sistemoms.
Poveikių priemonių šios užduoties įgyvendinimui Baku turi daugiau nei reikia. Jie turi ir operatyvinius-taktinius raketų kompleksus, ir smogiamuosius bepiločius – tokius kaip Antrojo Karabacho karo metu aktyviai naudotus turkų „Bayraktar“ ir Izraelio lėktuvus-kamikadzes „Narog“. Yra ir fronto aviacija su „oras-žemė“ raketomis, o taip pat dar prieš 3 metus atkovotose kalnų teritorijose strategiškai patogiai išdėstytus artilerijos pabūklus.
Armėnijos pajėgų oro gynybos sistemų, kurios yra seno sovietinio modelio, sunaikinimas reikš, kad Azerbaidžanas įgija absoliučią viršenybę ore. Tokiu atveju jau kito etapo metu šalies aviacija galės be problemų sunaikinti visą priešininko karinę infrastruktūrą ir palikti juos padėtyje be jokios išeities. Galutinėje stadijoje jau gali būti atlikta antžeminė operacija su iš anksto numatomu rezultatu.
Atsižvelgiant į armėnų pajėgų izoliaciją Karabache ir ženklią karinę Azerbaidžano persvarą, visus šiuos etapus pastarieji gali įgyvendinti labai staigiai. Klausimas tik, pažymi I. Abiševas, kokias užduotis yra išsikėlusi Azarbaidžano karinė vadovybė.
Tikėtina, kad Baku nesieks vystyti šio plano iki visiško priešininko sutriuškinimo, o iškels armėnų pajėgoms ultimatumą, kurio sąlygos bus daug griežtesnės, negu taikos sutartis, pasirašyta prieš trejus metus.
Armėnija yra gynybinio aljanso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, kuriai vadovauja Rusija, narė. Tačiau nei Rusija, nei kitos šios organizacijos narės neatsiliepė į Armėnijos prašymą padėti 2020-aisiais, motyvuodami tuo, kad konfliktas vyksta „ginčytinoje teritorijoje, o ne Armėnijoje“.
Konflikto tarp Azerbaidžano ir Armėnijos istorija
Konflikto istorija 1988-aisiais Kalnų Karabacho autonominės srities (KKAS) tarybos deputatai, kurių daugumą sudarė armėnai, kreipėsi į SSRS, Armėnijos SSR ir Azerbaidžano SSR su prašymu priskirti Kalnų Karabachą Armėnijai. Sovietų Sąjungos centro komitetas atsakė neigiamai – dėl to kilo masinės protesto akcijos Chankende (Stepanakerte) ir Jerevane. Prasidėjo pogromai tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių gyvenvietėse.
1989-ųjų gruodį Armėnijos SSR ir KKAS pasirašė rezoliuciją dėl regiono įtraukimo į Armėnijos sudėtį, į ką Azerbaidžanas atsakė artilerijos salvėmis pasienyje su Kalnų Karabachu. 1990-ųjų sausį Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba paskelbė ypatingąją padėtį konflikto zonoje.
1991-ųjų balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje KKAS buvo pradėta vykdyti Azerbaidžano OMON ir SSRS vidaus reikalų pajėgų spec. operacija „Žiedas“. Jos metu buvo deportuoti 24 armėnų kaimai, daugiau nei 100 žmonių žuvo. Sovietų Sąjungos pajėgos vykdė nuginklavimo operaciją iki pat 1991-ųjų pučo Maskvoje, po kurio valstybė galutinai subyrėjo.
1991-ųjų rugsėjo 2-ąją Chenkende buvo įkurta Kalnų Karabacho respublika. Baku nepripažino šio akto – prasidėjo karas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos. Jo metu žuvo 15-25 tūkst. žmonių, daugiau nei 25 tūkst. buvo sužeista, šimtai tūkstančių taikių gyventojų turėjo palikti savo gyvenamąsias vietas.
1994-aisiais buvo pasirašytos trišalės paliaubos, kurių metu Azerbaidžanas faktiškai prarado Kalnų Karabacho kontrolę. Oficialiai Baku šią teritoriją laiko okupuota iki šiol.
2014 ir 2016 m. konfliktas tarp abiejų šalių atsinaujino, žuvo dešimtys civilių.
2020-aisiais įvyko 44 dienas trukęs karas dėl Kalnų Karabacho teritorijos, pasibaigęs visišku Armėnijos kariuomenės sutriuškinimu ir politine kapituliacija. Azerbaidžanas perėmė svarbiausių regiono teritorijų kontrolę, dėl karo daugybė žmonių buvo priversti palikti savo namus ir persikelti į kitas teritorijas.
Karo metu buvo sunaikinta infrastruktūra, įskaitant gyvenamąsias vietoves, mokyklas ir ligonines. Tai sukėlė humanitarinę krizę, nes žmonėms trūko pagrindinių pragyvenimo produktų ir medikamentų.
Po karo buvo pasiektas ugnies nutraukimo susitarimas, tarpininkaujant Rusijai. Regione iki šiol dislokuoti Rusijos „taikdariai“, tačiau Armėnija nuolat pabrėžia jų neveiksnumą ir Azerbaidžano interesų protegavimą.
Kalnų Karabachas nėra pripažintas Armėnijos teritorija ir tarptautiniu lygmeniu.
Nusivylimas Rusija
Armėnija pastaruoju metu prabilo apie tai, kad Rusija nevykdo savo įsipareigojimų šalies saugumo klausimais, o šalies premjeras Nikolas Pašinianas prabilo apie „didžiulę strateginę klaidą pasitikėti vien Rusija“.
Tuo pat metu Armėnija demonstravo tam tikrą suartėjimą su Vakarais: susitikti su V. Zelenskiu į Kyjivą išvyko N. Pašiniano žmona, Armėnija pirmą sykį skyrė humanitarinės pagalbos Ukrainai, buvo paskelbtos nedidelio masto karinės pratybos su JAV.
Tuo pat metu Armėnija faktiškai nutraukė savo veiklą KSSO aljanse, atsisakė surengti iš anksto suplanuotas karines pratybas šalyje. Rusija tuo metu apkaltino Armėniją bendradarbiavimu su Vakarais ir siekiu pakenkti Maskvai.