Karas ne tik kartais veikia mūsų nuotaiką. Emocionaliai nestabiliems žmonėms „karo laukimas“ gali sukelti tikras psichozes. O ar iš tiesų pavojus realus - ar čia veikia mūsų archajiški instinktai? Ką veikia, o kam nedaro įtakos žiniasklaidos išpūsta psichozė?
Alina K. rašo: “Turiu du mažus vaikus, todėl negaliu ramiai žiūrėti į tai, kad pasaulis ritasi į prarają. Naktimis kamuoja nemiga, nesuprantamas nerimas. Kiekviena naujiena apie karą mane gąsdina. Suprantu, kad mano jausmai kvaili, bet nežinau, kaip jais atsikratyti. O jei teroristai susprogdins kažką ar rusai puls? Kam Lietuva kišasi ne į savo reikalus? Nori sau užsitraukti bėdą?”.
Karo baimė mums perduodama genais. Iš esmės ji susijusi su mirties baime. Mūsų psichikai reikalingas stabilumo pojūtis, norime būti tikri, kad pasaulis nesikeičia. Karas - tai, kas grasina nenumatomais pasikeitimais. Baimės, susijusios su karu, lengvai nugalimos, jei žmogų valdo patriotiški jausmai. Jei tais jausmais žmogus dalijasi su „minia“ (kilniau - su „tauta“). Tada į kraują išskiriamas adrenalinas išnaudojamas masinėse protesto agitacijose, mitinguose, eitynėse, o gal ir kariniuose pasirengimuose (savanoriai ima į rankas ginklus, marširuoja, treniruojasi).
Pažiūrėkite, ar ne tas šiandien vyksta Irake? Vietiniai rėkia, šokinėja, juda - taip sudeginamas nereikalingas adrenalinas. Kam to maža - vyksta savanoriu padėti kovoti.
Bet Lietuvoje patriotinis pakilimas nepastebimas. Tai ne mūsų karas. Ir tikrų solidarumo jausmų su irakiečiais lietuvių tauta nepatiria (antraip ji spontaniškai būtų išsiliejusi į gatves). Kaip tai veikia psichiškai? Žiniasklaida mus nuo ryto iki vakaro gąsdina karu, o visas adrenalinas lieka su mumis. Mūsų baimės nesudeginamos veiksmais
Žinoma, tiems, kieno stiprūs nervai ir sveika psichika, ta problema neaktuali. Jie nekreipia dėmesio į nerimastingas naujienas iš fronto. Ir rimtai nevertina pasisakymų apie galimą karą Lietuvoje.
Tačiau jei turite problemų dėl nervų (o kas jų šiandien neturi?), tai naujienos, kurias platina žiniasklaida, jus veiks. Asmeniškai užgaus. Imsite jaudintis. Ypač jei, neduokdie, įvyks nors ir menkiausias kovinis veiksmas Lietuvoje. Tada mitologinis pavojus psichikai iškart taps tikras. Atsiras pojūtis, kad gyveni „prieš šautuvo tūtą“. Tai kelias į masinį nerimą ir net psichozes.
Tokiais periodais geriausias savęs gydymo būdas - užsiimti kuo nors labai konkrečiu, nugrimzti į buitinių, piniginių problemų sprendimą. Sveikai gyventi: mankšta, sportas, bendravimas su gamta. Pasikliauti protu, o ne jausmais.
Karas - tegul ir „tolimas“ - tai grėsmės simbolis. Bet būtent dėl to, kad tai simbolis, o ne realus pavojus - jis ir geba sukelti neurotines būsenas. Mūsų pasąmonė visada pasirengusi atsiliepti į grėsmę. Baimės - tai iš esmės stiprūs instinktai, kurie dažnai yra ne mūsų draugai, o mūsų priešai. Neleiskime jiems užnuodyti mūsų gyvenimo!
