Kaip ir galima buvo tikėtis, doktrinoje nurodoma, kad pagrindinis karinis pavojus Rusijai yra NATO blokas, kuris plečia savo infrastruktūrą prie šalies sienų ir rengia prie jų provokuojančias pratybas (apie tai, kad tai tik reakcija į Maskvos veiksmus Ukrainoje, Baltarusijos ir Kaliningrado srities militarizaciją ir panašiai, žinoma, nekalbama). Nebuvo pamiršta ir „globalaus smūgio“ koncepcija bei JAV priešraketinės gynybos sistema (akivaizdus akmenukas į Jungtinių Valstijų daržą), kuri „žlugdo globalų stabilumą ir pažeidžia susidariusių jėgų santykį raketinėje-branduolinėje srityje“. Bet visa tai, kaip sakoma, yra žanro klasika. Iš vertų dėmesio naujovių galima išskirti keletą dalykų.
Pirma, doktrinoje akcentuojama, kad Vakarų dominavimo laikai praeina – atsiranda nauji ekonominės ir politinės traukos centrai, suprask – BRIKS. Šiame kontekste Maskva turi konstruoti naujas regioninio saugumo sistemas. Įdomu, kad naują (suprask, ne amerikietišką) saugumo modelį siūloma kurti Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, taip pat reikia paruošti karinę-teisinę Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos bazę. Tai rodo, jog Rusija ketina mesti iššūkį Amerikai pirmiausia kartu su Kinija ir pastaroji, atrodo, tam neprieštarauja. Šalių sprendimas pereiti prie atsiskaitymų tarpusavio prekyboje nacionalinėmis valiutomis (ką jau kalbėti apie sustiprėjusius energetinius valstybių ryšius ir Pekino pasirengimą paremti nuvertėjantį Rusijos rublį) tik patvirtina šią tendenciją. Be to, Maskva ruošiasi aktyviai ginti savo ekonominius interesus pasaulio vandenyne ir, žinoma, Arktyje (atskiros karinės vadavietės šiam regionui sukūrimas pakankamai iškalbingas).
Antra, kaip niekad daug dokumente kalbama apie kosminės erdvės militarizacijos grėsmę, ir šiame kontekste Rusija ketina stiprinti savo oro-kosmoso gynybos sistemą. Manytina, kad Maskvą labai neramina tokie objektai kaip nepilotuojamas JAV erdvėlaivis „Boeing X-37B“, kuris išbuvo orbitoje 674 dienas, ir turbūt neatsitiktinai žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, jog Rusija galbūt atnaujino dar sovietinę kovos su palydovais programą. O dar yra Kinija su savo kosminėmis ambicijomis. Apskritai neraminanti tendencija. Jeigu Rusijos Federacijos karinėje doktrinoje nerimaujama dėl kosmoso militarizacijos, vadinasi, tokios įvykių eigos perspektyva yra reali, ir tai nėra gerai: konfliktų užtenka ant žemės ir nesinori, kad jie persikeltų į dangų.
Trečias įdomus dalykas, kuris minimas Rusijos karinėje doktrinoje – didėjantis privačių karinių kompanijų (PKK) vaidmuo šiuolaikiniuose konfliktuose. Manytina, kad tai reakcija ir į įvykius Ukrainoje (ką jau kalbėti apie Iraką), kur, kaip spėjama, iš abiejų pusių (Rusijos ir Vakarų) kariauja profesionalai samdiniai, kas iš tiesų yra labai patogu: oficialiai į konfliktą nesikišama, o realiai jam daroma tiesioginė įtaka, nes PKK dažniausiai yra glaudžiai susijusios su atitinkamos šalies specialiosiomis tarnybomis. Vakarai jau seniai naudoja tokią taktiką, ir Maskva, sprendžiant iš dokumento, bandys neatsilikti nuo „mados“ (gal tai ir ne rodiklis, bet Rusijoje net sukurtas televizijos serialas „Šaukinys – paukščių būrys“ („Pozyvnoj – staja“), kuriame vadinamieji samdiniai realiai vykdo valstybės užduotis).
Ketvirta, ypatingas dėmesys karinėje doktrinoje skiriamas informaciniam faktoriui, kuris, palyginti su grynai kariniais reikalais, anot doktrinos autorių, darosi vis svarbesnis. Rašoma apie „informacinį poveikį gyventojams, pirmiausia jaunimui, siekiant sužlugdyti istorines, dvasines ir patriotines Tėvynės gynybos tradicijas“. Todėl siūloma rimtai užsiimti patriotiniu švietimu ir plėtoti „informacinio pasipriešinimo galias ir priemones“. Šiame kontekste Lietuvos moksleivių vykimas į rusiškas sukarintas stovyklas įgauna visai kitokią prasmę, nes iš esmės tampa Rusijos karinės strategijos dalimi. Tas pats pasakytina ir apie rusiškos žiniasklaidos vykdomą propagandą. Visa tai reikalauja kokybiško (bet ne draudimų, kurie paprastai yra kontrproduktyvūs) atsako.
Penkta, Rusijos karinės doktrinos autoriai kalba apie šaliai nepalankių režimų atsiradimą šalies pašonėje. Tai yra nepasitenkinimas „spalvotosiomis revoliucijomis“, ir šiuo atveju pažymėtina ši dokumento vieta: „Pagrindiniai karinių pajėgų uždaviniai: (...) remiantis tarptautinės teisės normomis, atremti arba užkirsti kelią agresijai prieš kitą valstybę, kuri kreipėsi į Rusijos Federaciją su atitinkamu prašymu.“ Kitaip tariant, pavyzdžiui, Sirijos vadovas B. Assadas paprašo Maskvos užkirsti kelią Vakarų agresijai ir Maskva jam padeda (ginklais, patarėjais, specialiosiomis pajėgomis ir pan.). Arba vieną dieną Kremlius pripažįsta Donecko ir Lugansko „liaudies respublikas“, o tos paprašo apginti jas nuo Kijevo agresorių.
Kad dokumente minimos tarptautinės teisės normos, tai nieko nereiškia. Kaip Rusija jas gerbia, parodė Budapešto memorandumo likimas ir Krymo aneksija. Todėl rimtai reikėtų vertinti ir Maskvos pasirengimą „remiantis tarptautine teise“ panaudoti karines pajėgas savo piliečių apsaugai užsienyje. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Amerika irgi spjauna į tas teises, jeigu pavojuje yra jos piliečių gyvybė (ne veltui juokaujama: grasini JAV piliečiui – greit pamatysi lėktuvnešį), bet Rusijos kaimynams nuo to tikrai ne lengviau.
Apibendrinant galima teigti, jog Rusijos Federacijos veiksmai Ukrainoje ir nauja šalies karinė doktrina kaip jų refleksija rodo, kad Maskva apsisprendė: šiuolaikinis karas – hibridinis karas (žr. 15 dalies a. punktą: „kompleksinis karinės galios bei politinių, ekonominių, informacinių ir kitokių nekarinių priemonių taikymas, plačiai naudojant protestinį gyventojų potencialą ir specialiosios paskirties pajėgas“), – ir ji jį jau kariauja. Negalima sakyti, kad Vakarai buvo iš principo nepasiruošę tokioms žaidimo taisyklėms. Tiesiog jie buvo nepasiruošę, kad Maskva staiga perims iniciatyvą. Tačiau svarbiausias dalykas Rusijos karinėje doktrinoje yra kitas.
Skaitant dokumentą, pamažu įsikala į galvą vienas žodis – mobilizacija. Kitaip tariant, tekste nuolat pabrėžiama, kad kariniam konfliktui turi būti pasiruošusi šalies ekonomika ir civilinis sektorius, kad karo atveju visas valstybės mechanizmas sklandžiai atsistotų ant mobilizacinių bėgių. Šiame kontekste kyla natūralus klausimas: „Tai ką, Rusija ruošiasi ilgalaikei plataus masto karinei konfrontacijai?“ „Karšto“ trečiojo pasaulinio turbūt nebus (bent jau norisi tuo tikėti), bet antras šaltasis, atrodo, jau čia pat, ir tai, sprendžiant iš Maskvos pozicijos, tik pradžia...
