• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Netrukus bus pusė metų, kai Ukrainoje siaučia karas. Nepaisant visų kalbų apie tai, kad Rusija peržengė Vakarų raudonąsias linijas savo elgesiu kare ir apie Vakarų peržengtas Rusijos raudonąsias linijas su savo karine pagalba Ukrainai, tikrosios raudonos linijos dar nebuvo pažeistos, rašo Foreign Affairs. 

Netrukus bus pusė metų, kai Ukrainoje siaučia karas. Nepaisant visų kalbų apie tai, kad Rusija peržengė Vakarų raudonąsias linijas savo elgesiu kare ir apie Vakarų peržengtas Rusijos raudonąsias linijas su savo karine pagalba Ukrainai, tikrosios raudonos linijos dar nebuvo pažeistos, rašo Foreign Affairs. 

REKLAMA

Karo pradžioje abi pusės apibrėžė nematomas taisykles – neišsakytas, bet vis dėlto tikras. Tai apima nebylų Rusijos sutikimą, kad sąjungininkai tiektų sunkiuosius ginklus, žvalgybos paramą Ukrainai, bet ne Vakarų karių panaudojimą. 

Karas yra kontroliuojamas

Ir tai apima Vakarų valstybių neišsakytą sutikimą su Rusijos konvenciniu karu Ukrainos ribose (nors šios šalys nori, kad Maskva būtų nugalėta), kol konfliktas neišplis ir nebus panaudoti masinio naikinimo ginklai. 

Iki šiol šios nematomos taisyklės veikė ir tai yra įrodymas, kad nei JAV prezidentas Joe Bidenas, nei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nenori platesnio karo.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau platesnis karas tikrai įmanomas. Juk joks tarptautinis mechanizmas nekontroliuoja konflikto. Jungtinės Tautos yra  galios periferijoje, o Europos Sąjunga palaiko vieną konflikto pusę. Jungtinės Valstijos negali užbaigti šio karo savo sąlygomis, to taip pat negali padaryti ir Rusija ar Ukraina. 

REKLAMA

Kijevo ir Maskvos derybos nutrūko ir nuo vasario 24 d., kai prasidėjo karas, nebuvo galima kalbėti apie jokią JAV ir Rusijos diplomatiją. Prie to pridėjus konflikto dydį ir sudėtingumą, dalyvaujančių šalių skaičių ir naujas naudojamas technologijas, mišinys tampa potencialiai toksiškas.

Taigi bendras Putino ir Bideno noras išvengti platesnio karo nėra garantija, konfliktas gali tapti nevaldomu, net jei nė viena pusė nepriima sąmoningo sprendimo eskaluoti ar panaudoti branduolinį ginklą. 

REKLAMA
REKLAMA

Ir nors mažai tikėtina, branduolinė ataka vis dar yra galima, atsižvelgiant į Rusijos pajėgumus ir Maskvos tikrosios branduolinės doktrinos neskaidrumą.  Atsitiktinis eskalavimas iš tikrųjų gali būti dar baisesnis nei tyčinis eskalavimas, nes pastarasis turi galimybę būti sąmoningai nuslopintu. Galų gale, norimą trajektoriją lengviau pakeisti nei tą, kuri juda į priekį savo valia.

Šaltasis karas gali būti naudingas vadovas to, kas slypi už horizonto. Atsižvelgiant į šio konflikto trukmę ir abiejų pusių politinių bei karinių lyderių skirtingumą, buvo nuostabu, kad JAV ir Sovietų Sąjungos konfrontacija baigėsi taikiai. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau už šviesaus žmonijos išlikimo branduoliniame amžiuje stebuklo slypi tamsios beveik įvykusios konfrontacijos ir epizodinio eskalavimo kampeliai, būdingi XX amžiaus antrajai pusei.

Tikėtina, kad karas Ukrainoje vyks pagal šį modelį – įskaitant fazes, kai bendra konfrontacija yra gerai valdoma, ir fazes, kai konfliktas staigiai ir anarchiškai sustiprėja. 

REKLAMA

Politikos formuotojai ir diplomatai abiejose Atlanto pusėse turi ruoštis šiam scenarijui dar uoliau, nei ruošiasi numatomam eskalavimui. 

Karo rūkas, sutirštintas dėl socialinės medijos greičio ir nepatikimumo, yra tikras. Tai gali užgožti net geriausias strategijas.

Raudonosios linijos dar neperžengtos

Bidenas aiškiai pasakė, kad amerikiečiai į Ukrainą nelįs. Jis tiesiogiai nesikiš. Jis nesankcionuos NATO dalyvavimo konflikte. Jis nediktuos Ukrainai didesnių ar mažesnių karo tikslų nei, tie, kurie yra sutarti Kijeve. Ir nors JAV tiekia Ukrainai didžiulius kiekius įrangos, Bidenas pabrėžė skirtumą tarp Ukrainos savigynos, kuriai Vašingtonas yra neabejotinai įsipareigojęs, ir Ukrainos smūgių pačiai Rusijai.

REKLAMA

Karinė parama Ukrainai yra kalibruojama pagal šiuos principus. Bidenas nori, kad Ukraina laimėtų jos sąlygomis ir savo teritorijoje. Jis aiškiai nenori, kad tai taptų regioniniu karu, ir netgi pasinaudojo „New York Times“ puslapiais, kad praneštų apie tai Maskvai.

Putinas buvo dviprasmiškesnis – žadėjo sąjungininkų karinės pagalbos „pasekmes“. Rusijos propaganda nuolat pasisako apie žygį į Berlyną arba branduolines atakas Londone. Kad ir koks išpūstas, toks žinučių siuntimas sukuria „susitarimą“ tarp  Kremliaus ir Rusijos visuomenės. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Birželį, kilus ginčui dėl prekių pristatymo į Kaliningradą Putinas pagrasino Lietuvai nepatikslintomis baudžiamosiomis priemonėmis. 

Lietuva yra NATO narė, o Rusijos puolimas sukeltų tiesioginį karinį konfliktą. Kitur Putinas galėtų sukurti ar išnaudoti krizes Balkanuose, kad sustiprintų Rusijos pozicijas: rengti ten perversmus, įsitraukti į sukarintą veiklą ar pradėti tiesioginę invaziją. 

Didelės kibernetinės atakos prieš ypatingos svarbos infrastruktūrą Europoje ir JAV taip pat kelia pavojų. Jei taip atsitiktų, Jungtinės Valstijos ir kitos šalys veikiausiai imtų keršyti, o tai būtų naujas karo etapas. 

REKLAMA

Kai kurios Putino retorinės dviprasmybės yra bjaurios. Jis negali sau leisti didesnio karo. Nors Rusija tikriausiai turi pinigų tęsti savo politiką Ukrainoje, Rusijos kariuomenė turi didžiulį žmogiškosios jėgos trūkumą, o tai – pražūtingo pradinio Putino karo plano padarinys.

Bet koks papildomas konfliktas, ypač prieš gerai aprūpintas NATO pajėgas, padidintų Rusijos problemas. Teoriškai Putinas ir Bidenas gali susitikti pusiaukelėje. Jei abu galvoja, kad nenori didesnio gaisro, jie turi laikytis nematomų karo taisyklių.

REKLAMA

Šaltojo karo prisiminimai?

Laikydamiesi nematomų taisyklių, Putinas ir Bidenas atgavo svarbią Šaltojo karo dinamiką. XX amžiaus antroje pusėje Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga niekada oficialiai nesitarė, kaip kovoti trečiųjų valstybių arba proxi karuose.

Pavyzdžiui, nė viena pusė nenustatė pagrindinių Korėjos karo taisyklių – pirmojo karšto Šaltojo karo eros konflikto. Vietoj to, per beveik keturis dešimtmečius abi pusės improvizavo. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Buvo leistina: abipusis denonsavimas, kultūrinė ir ideologinė konkurencija, šnipinėjimas, aktyvios priemonės, tokios kaip propagandos ir dezinformacijos kampanijos, įtakos sferų dalijimasis, kišimasis į kitų šalių vidaus politiką, kitų šalių priešų parama taikos ir karo metu. Neleistina buvo tiesioginiai kariniai susirėmimai ir branduolinio ginklo naudojimas.

Galima tik spėlioti apie šiandienines nematomas taisykles. Atrodo, kad Vakarų šalims svarbiausia, kad jų kariai nepatektų į karą. Nukrypdamos nuo Šaltojo karo etiketo, Jungtinės Valstijos atsisakė tikėtino neigimo, kurį puoselėjo remdamos Afganistano modžahedus jų kovoje su sovietų pajėgomis devintajame dešimtmetyje. 

REKLAMA

Ukrainoje Vašingtonas ir jo sąjungininkai atvirai aprūpiną Ukrainos kariuomenę sunkiąja ginkluote, kariniais mokymais už Ukrainos ribų ir dalinasi žvalgybos informacija, kad būtų galima nustatyti karinius taikinius. Rusija savo ruožtu nesitaiko į ginklų vilkstines vykstančias į Ukrainą, kol jos vis dar yra NATO teritorijoje. 

Rusija taip pat nesutrikdė nuolatinio JAV ir sąjungininkų politinių lyderių srauto į Kijevą, kurie visi turi keliauti per kariaujančią šalį. Toks dalykas būtų buvęs neįsivaizduojamas Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau buvo būdingas Šaltajam karui.

REKLAMA

Kas gali kelti grėsmę nematomoms taisyklėms, kurias nustatė JAV ir Rusija? Viena iš galimybių yra atsitiktinumas. Kitas yra įvykių ciklas, kuris „reikalauja“ eskalavimo. Be abejo, šios galimybės gali susilieti, o viena avarija gali tapti eskalavimo spiralės pretekstu, kaip kartais pasitaikydavo Šaltojo karo metu.

Apsvarstykite Kubos raketų krizę. 1962 m. Maskvos ir Vašingtono susidūrimas dėl sovietų branduolinių raketų Kuboje dažnai švenčiamas kaip JAV prezidento Johno F. Kennedy šaunumo pavyzdys, bet jis juk beveik baigėsi katastrofa.

REKLAMA
REKLAMA

Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas persistengė, o Kubos prezidentas Fidelis Castro buvo pernelyg uolus. Teko tartis ir Kennedy pasisekė su veiksmingu sprendimu, buvo nutarta išvepti JAV raketas iš Turkijos, o sovietai sutiko pašalinti raketas iš Kubos. 

Vienintelis mechanizmas, sumažinęs krizę, buvo Chruščiovo ir Kenedžio sugebėjimas bendrauti ir rasti bendrą kalbą, iš tikrųjų kuklus mechanizmas.

Vėliau, 1983 m., esant didelei šaltojo karo įtampai, Sovietų Sąjunga klaidingai suprato NATO pratybas „Gabus lankininkas“, imituojančias konflikto eskalaciją, kaip realią branduolinę ataką ir priartėjo prie pražūtingo atsakomojo smūgio. 

Nematomos Šaltojo karo taisyklės vėl priartėjo prie neveikimo. Galbūt du kataklizmai, kurių buvo išvengta, nėra blogai 40 metų trunkančiam konfliktui. Galbūt tai dviem per daug.

Karas Ukrainoje taip pat linkęs į nelaimingus atsitikimus. Šiandien daugiausia rūpesčių tenka Rusijos pusei.

Kas, jeigu nesusikalbės?

Nematomos karo taisyklės gali būti visiškai suprantamos Putinui, bet mažiau jo vadovaujantiems karininkams, kurių daugelis susiduria su nusivylimu dėl nesėkmių mūšio lauke, įrangos problemomis, nepakankamu karių skaičiumi ir Ukrainos kariuomene, kuri kovoja sumaniai ir ryžtingai. 

REKLAMA

Rusų karo vadų avantiūrizmas galėtų paskatinti oro ar raketų smūgį už Ukrainos ribų, pavyzdžiui norint sustabdyti ginklų patekimą į Ukrainą. Tai, žinoma, būtų Rusijos puolimas prieš NATO valstybę narę, o ne dėl to, kad Kremlius tiesiogiai ir sąmoningai padarė tokį sprendimą.

Žinoma, kyla pavojus, kad Vašingtonas tokį išpuolį interpretuotų kaip Kremliaus norą eskaluoti konfliktą. Visą savo karą pagrįsdamas apsimetimu, Putinas gali neturėti patikimų priemonių pakeisti šią interpretaciją ir neturėti galimybės ar noro pranešti apie klaidą. Artėtų Rusijos ir NATO karas.

Pamokos interpretacijos ir reakcijos atvejo analizei yra iš 2014 m. Tų metų liepą Rusijos kontroliuojami separatistai Rytų Ukrainoje numušė civilinį lėktuvą, Malaizijos oro linijų skrydį MH17 numušė raketa „žemė-oras“ ir nusinešė 298 žmonių gyvybes. 

Užuot pranešusi apie klaidą per savo įgaliotinius ar tylėjusi, Maskva ėmėsi absurdiškų kaltinimų ir dezinformacijos – pateikė dešimtis prieštaringų paaiškinimų. 

Šis incidentas neperaugo į kažką daugiau nei žodžių karo, nes konfliktas Ukrainoje vis dar buvo lokalus ir riboto masto. Pasipiktinę Nyderlandai niekada negalvojo apie karinius veiksmus. Tačiau šiandien panašių aplinkybių rezultatas gali būti kitoks. Kitaip nei 2014 m., NATO būtų daromas didžiulis spaudimas ką nors padaryti, o daugelis nervingų šalių išpuolį interpretuotų kaip ženklą, kad Rusija plečia karą.

REKLAMA

Kaip rodo šis pavyzdys, Maskvos propaganda dar labiau padidina karo painiavą. Kremliaus valdoma Rusijos žiniasklaida 2022-ųjų karą vadina konfliktu tarp Rusijos ir Vakarų, retoriškai peržengdama platesnio karo slenkstį. 

Kai Lietuva  pritaikė sankcijas kai kurioms prekėms į Kaliningradą, oficiali Rusijos retorika buvo karinga, beveik tokia, lyg Putinas iškeltų ultimatumą. Greičiausiai jis tik postringavo rusų publikai. 

Nors abi pusės galiausiai sušvelnino krizę, Rusijos bandymas išlaikyti lėtą konfliktą per vidaus propagandą yra spąstai, į kuriuos Kremlius ilgainiui gali pakliūti pats. 

Dar viena avarija gali įvykti Ukrainos pusėje. Smūgiuodama į karinius taikinius Rusijoje, Ukrainos kariuomenė gali klaidingai apskaičiuoti ir pataikyti į didelį civilinį taikinį Rusijoje. 

Akivaizdu, kad tai Maskva daro pačioje Ukrainoje, kur per Rusijos raketų atakas kasdien žūva civiliai gyventojai, įskaitant vaikus ir pagyvenusius žmones. Vis dėlto Kremlius galėtų panaudoti Ukrainos puolimą, ypač su iš išorės tiekiamais ginklais, kaip pretekstą atsikirsti prieš sąjungininkų karinius tiekimus. Galėtų smogti labai arti ar net NATO teritorijoje. 

Putinas tikriausiai manytų, kad Vakarų valstybės palaikė Ukrainos ataką, kaip jis manė, kad 2014-ųjų Maidano sukilimas, dėl kurio buvo nuverstas Rusijos remiamas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, buvo CŽV sąmokslas. Vien tik tylaus sutarimo, nesant aukšto lygio komunikacijos tarp Maskvos ir Vašingtono, gali nepakakti krizei įveikti.

REKLAMA

Galiausiai, nenumatytas eskalacinis ciklas, panašus į Kubos raketų krizę, gali peraugti į regioninį ar pasaulinį karą. Nepaisant taikaus sprendimo, 1962 m. krizė yra įspėjamoji istorija. 

Chruščiovas nenumatė stiprios Kenedžio reakcijos iš dalies dėl to, kad nesitikėjo, jog Vašingtonas aptiks raketas, kol jos nebus visiškai įrengtos. Jis klaidingai manė, kad gali aplenkti Kenedį. 

Putinas nėra toks nepastovus, kaip Chruščiovas, bet jis jau pademonstravo, kad nemoka perskaityti Ukrainos politikos, karinių pajėgumų ir žmonių moralės. Jis gali nenuspėti reakcijos, kurią vienas ar kitas jo žingsnis sukels Jungtinėse Valstijose ir tarp jos sąjungininkių.  Jei taip, kaip ir Chruščiovo, Putino lauktų kankinantis sprendimas. Aukštyn ir toliau arba atgal ir žemyn.

Ramybė ir naujos žaidimo taisyklės yra svarbiausia

Nepaisant šių pavojų, kantrybė ir ramumas gali neleisti konfliktui Ukrainoje sprogti dar labiau. 

Nelaimingo atsitikimo atveju – tarkime, Rusijos karo veiksmo prieš šalį, esančią už Ukrainos ribų, nors ir be Putino įsakymo, Vašingtonui ir jo sąjungininkams reiktų kruopščiai peržiūrėti situaciją. 

Įrodymų gali būti sunku gauti, bet JAV atsakas turėtų būti sukalibruotas taikant lygiagrečią logiką, o ne logiką „akis už akį“. 

REKLAMA

Vakarų šalys negali išgelbėti Putino nuo pagundų išplėsti konfliktą. Tik jis gali tai padaryti, ir iki šiol JAV elgėsi apdairiai. Vašingtonas sukūrė karinio konflikto nutraukimo kanalus, kurie gerai pasitarnavo abiem pusėms Sirijoje. Tikimasi, kad jie ir toliau tai darys Ukrainoje. Jungtinės Valstijos turėtų vėl ir vėl priminti sau ir savo sąjungininkams apie nepageidaujamo eskalavimo būdus ir būtinybę matyti Rusijos retorines provokacijas tokiais, kokios jos yra. 

Geriausias atsakas į trolinimą, o tai Putinas mėgsta daryti, yra jo nepaisyti. Tas pats turėtų būti taikoma ir Putino branduolinėms grėsmėms. Ne visada reikia atremti burnojimą. Tai taip pat gali būti strategiškai ignoruojama.

Platesnio karo išvengimui nėra jokios sidabrinės kulkos. Pokalbiai, derybos ir diplomatija nepadės. Putiną galima suvaržyti tik panaudojus jėgą, o jėgos taikymas niekada nėra be rizikos. 

Pirmas žingsnis link geros ilgalaikės politikos – pripažinti šio momento naujumą: didelis karas, tikėtina, truks gana ilgai. Išsilavinę, taisyklių linkę laikytis tarptautinės politikos formuotojai ir diplomatai dabar turi išmokti valdyti chaosą. 

Kuo mažiau apokaliptinė Vašingtono ir jo sąjungininkų perspektyva, tuo geriau. JAV ir Rusija nėra ant Trečiojo pasaulinio karo slenksčio. Ne kiekvienas judesys yra egzistencinis. Rusijos kariuomenė kenčia nuo nesuskaičiuojamų ir vis didėjančių nuostolių, o kare Ukrainoje nuolat atsiras naujų, neaiškių, nerimą keliančių ir bauginančių aplinkybių. Pasaulis turės išmokti su tuo gyventi. Kubos raketų krizė truko 13 dienų. Krizė, kurią sukėlė karas Ukrainoje, tęsis dar ilgai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų