„Balsas.lt“ praėjusią savaitę jau rašė apie kasdienes neaiškių Kauno veikėjų kovas dėl apleistų miesto stadionų.
Kaune, Partizanų gatvės 192—uoju numeriu pažymėtame žemės sklype, esančiame regbio stadione, kone kasdien besilankantis Lietuvos regbio federacijos vykdomojo komiteto narys bei vaikų ir jaunimo regbio klubo „Ąžuolas“ vadovas, neseniai į miesto tarybą patekęs Vytautas Vasilenko „Balsas.lt“ patvirtino tai, kad dėl šio aikštyno yra susikirtę įvairių tarpusavyje susijusių veikėjų rankos.
V. Vasilenko prasitarė, kad praeityje šiame stadione ne kartą yra matęs ir anuomet Kaune klestėjusios „daškinių“ nusikalstamos gaujos lyderį Remigijų Daškevičių, pravarde „Daškė“.
2001—ųjų lapkritį Vilniuje prie itališkos picerijos durų Kauno mafijos bosas profesionalaus snaiperio nužudytas vieninteliu šūviu.
Tai, jog pastaruoju metu Kaune prasidėjęs sporto aikštynų grobstymas, patvirtino ir viešos įstaigos „Krepšinio perspektyvos“ vadovas Vytautas Mikėnas.
„Tokie „žaidimai“ prasideda dar teismuose per savus teisėjus. Paprastai įpareigojama savivaldybė sudaryti detalųjį planą ir tas sklypas užvaldomas. Žinau, jog tokiu būdu buvo perimtas ir regbio stadionas Partizanų gatvėje 192, — taip žemgrobių veiksmus „Balsas.lt“ aiškino V. Mikėnas. — O kai kažkam atsiranda noras statyti namus, atsiranda ir tokiu atveju pasipelnyti siekiantys tarpininkai, turintys tam tikrų ryšių. Jie sugeba užvaldyti šias žemes ir jas statybos įmonėms parduoti už palankias kainas. Tokie objektai iš miesto nuplaukia pusvelčiui ir ne pagal paskirtį, o vėliau prasideda paskirčių keitimai, nes sportinė rekreacinė paskirtis paprastai netinka statyboms“.
Jis patvirtinęs, jog iš privačių miesto valdininkų pokalbių yra tekę nugirsti, jog tokio pobūdžio schema ypatingai dažnai taikoma.
Nukankintų verslininkų pirtis
Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais tais laikais klestėjusių Kauno „daktarų“ ir „daškinių“ nusikalstamų susivienijimų atstovai nuolat drebindavo anuomet miesto aukštuomenės pamėgtų „Žalio kalno“, „Metropolio“, „Kauko“, „Pasimatymo“ ir „Vilijos“ restoranų sienas.
Tuo metu šiuose pobūviuose buvo galima pastebėti ir vėliau liūdnai pagarsėjusius kauniečių verslo ryklius — Gintarą Petriką, Arvydą Stašaitį, tuometinį „Sabinos“ korporacijos prezidentą Gintautą Kazlauską, 1996—aisiais prie savo namų nušautą „Agoros“ vadovą Sigitą Čiapą.
Lig šiol kai kurie įspūdingą karjerą padarę Kauno verslininkai prisimena, kaip iškart po privatizacijos reketininkai „ūždavo“ ir jau minėtos Partizanų gatvės 192—uoju numeriu pažymėtoje pirtyje.
Šioje atokioje Kauno vietoje pamėgtoje nusikaltėlių „pramogų oazėje“ dažnai būdavo atvežami nepaklusnūs ar duoklės nenorėję mokėti praeityje klestėjusių bendrovių savininkai. Nusikaltėliai turčius įmerkdavo į pirties baseiną ir taip juos kankindavo, kol pastarieji neiškentę sutikdavo sumokėti nemažą savo uždirbto pelno dalį. Po tokių „egzekucijų“, budeliai ir jų kankiniai prisėsdavo prie vieno stalo ir lyg nieko nebuvę linksmindavosi iki paryčių.
Vienas buvęs aukštas Kauno kriminalinės policijos darbuotojas prisiminė, jog buvo gauta operatyvinių žinių apie planuojamą Kauno banditų „strielkę“ (pasitarimą, — aut.) pirtyje Partizanų gatvės gale.
Prie šios nuošalioje vietovėje esančios pirties atvykę kriminalistai buvo šokiruoti, kai pamatė šalia banditų pamėgtos užeigos surikiuotų nusikalstamų susivienijimų automobilių stovinčias transporto priemones su valstybiniais Seimo bei Vyriausybės numeriais. Dėl šios priežasties planuotą operaciją Kauno teisėsaugininkai turėjo atidėti.
Kauno Partizanų gatvėje tebestovintis, tačiau neveikiantis pirties kompleksas ir mūrinis svečių namas, kuriame veikė biliardinė, baigti statyti dar 1981 metais.
„Buvo metas, kai dirbau vėliau EBSW privatizuotoje F. Dzeržinskio staklių gamykloje. Vienu metu ir aš buvau jos smulkiuoju akcininku, bet vėliau tos akcijos paslaptingai pradingo. Mano žiniomis, Gintaras Petrikas galimai prispaustas banditų tą pirtį tiesiog atidavė „daškiniams“, — teigė kraupią praeitį slepiančios pirties prižiūrėtojas.
Savaitgaliais — „Aro“ vizitai
Kadaise Kaune karaliavusių „daškinių“ poilsio vieta buvusios pirties sargas Vladas „Balsas.lt“ pasakojo, kad 1993 — 1995 metais kone kiekvieną savaitgalį šiame pastate netikėtai pasirodydavę automatais ginkluoti „Aro“ kovotojai. Įsiveržę greitojo reagavimo rinktinės pareigūnai kaip mat suguldydavo besislinksminančius aukščiausio rango gangsterius ir jų svečius tiesiog veidu ant žemės.
Pašnekovas teigė, kad „daškinių“ „aukso amžiaus“ metais jų pirtyje surengtuose pobūviuose jam yra tekę pastebėti ir tuometinius Seimo narius, ministrus, anų laikų garsius verslininkus. Taip pat Vladui šioje pirtyje ne kartą teko matyti ir šiandien milijoninius turtus susikrovusius buvusius „Daškės“ bendražygius, kurie iki šiolei viešumoje vengia pasirodyti be asmens sargybinių.
Manoma, kad maždaug 2001—ųjų vasarą — keli mėnesiai prieš R.Daškevičiaus žūtį dėl skirtingo požiūrio į verslą ir nelegaliai sukaupto pelno dalybų, tarp svarbių objektų — ir Kaune, Partizanų gatvėje esančios pirties, „daškinių“ tarpe užvirė arši kova. Staiga praturtėję buvę „Daškės“ partneriai nepanoro dalytis pinigais.
Įtampa tarp artimiausių R.Daškevičiaus žmonių ir priešingoje barikadų pusėje atsidūrusių senų jo draugų nuolat didėjo — tiek vieni, tiek kiti baiminosi dėl galimo pasikėsinimo nužudyti ir ėmė rūpintis asmenine apsauga.
Netrukus nuo snaiperio šūvio sostinėje krito pats R.Daškevičius. Toliau viskas vyko kaip Holivudo trileriuose apie žiaurią italų mafiją: du kartus buvo apšaudytas šarvuotu automobiliu iki šiol važinėjantis buvęs artimas „Daškės“ draugas Rolandas Dromantas, tačiau jis liko gyvas.
2002—ųjų sausį Algirdą Antanyną, pravarde „Antonis“ bandyta nužudyti pačiame Kauno centre.
Darius Klingerys
