Šiemet minėsime šimtmetį nuo dviejų itin ryškių, Lietuvai išskirtinai nusipelniusių ir vis dar iki šiol tinkamai visuomenei neatskleistų asmenybių, kurių gyvenimo pavyzdys ir pasiūlytos idėjos iki šiol tebėra reikšmingas visuomeninio atsinaujinimo ir valstybės sąrangos tobulinimo išteklius.
Kalbu apie vieną didžiausių visų laikų lietuvių filosofą Antaną Maceiną (1908-1987), kurio šimtmečio sukaktis bus minima sausio 27 d., ir inžinierių, antinacinio bei antisovietinio pasipriešinimo organizatorių, jaunimo ugdytoją, socialiniu teisingumu grindžiamos valstybės modelio vieną kūrėjų Adolfą Damušį (1908-2003). Jo šimtmetis bus pažymėtas birželio 16 d.
Šias asmenybes prisimenu čia ne vien todėl, kad tai kilnūs, taurūs, Lietuvos mokslui, kultūrai ir visuomenei didžiai nusipelnę žmonės, kad artėja jų sukaktuvinių minėjimų renginiai, bet labiausiai dėl to, kad jų keltos visuomenės ir valstybės tobulinimo idėjos šiandien vėl iškyla kaip gyvenimo aktualios, o jie patys, nelyginant bibliniai ugniniai stulpai, tebešviečia mūsų nuskurdinto socialinio gyvenimo tyruose ir rodo kryptį tautai.
„Jei mes nebūsime mūsų tautai lygūs tiems ugniniams stulpams, kurie kadaise žydų tautai rodė kelią tyruose... ką mes nuveiksime? Ir kokia mūsų vertė?“ – kadaise klausė rašytoja, Steigiamojo Seimo atstovė ir pirmojo jo posėdžio pirmininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Būti ugniniu stulpu – tai eiti su savo tauta, vesti ją iš nelaisvės namų į Pažadėtąją žemę, kuri, faktiškai, yra ne kas kita, kaip niekad galutinai nepasiekiamas idealas. Egiptietiškoji nelaisvė – tai ne tik bolševikinės Rusijos okupacija, ne tik nacių Vokietijos priespaudos nedalia, ne tik prievartinis Sovietų Sąjungos režimas, brutaliai eikvojęs krašto išteklius ir žmonių potencialą. Egiptietiškoji nelaisvė buvo ir tebėra visa, kas skatina lietuvybės susvetimėjimą bei jos užgožimą, kas gena mūsų žmones iš savo namų į svetimus pasviečius, kas trukdo čia pasilikusiųjų daugumai gyventi oriai ir garbingai, neleidžia džiaugtis savosios tėvynės dangum, didžiuotis jos dabartimi, naudingai darbuotis krašto gerovei ir jaustis čia reikalingam.
Šitokį laisvės idealą prieš akis turėjo tiek A. Maceina, tiek A. Damušis, jį formulavo konkrečiomis socialinėmis ir politinėmis programomis. Abu jie buvo signatarai 1936 m. „Naujosios Romuvos“ žurnale paskelbtos deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kuria, regėdami pavojingai besiklostančią tarptautinę situaciją ir didėjančią socialinę atskirtį šalies viduje, bandė siūlyti būdus reformuoti autoritarinį tautininkų režimą, valstybės žlugimo išvakarėse palikusį be deramos politinės atramos visuomenėje ir tesilaikiusį valstybinių jėgos struktūrų galiomis.
A. Maceina buvo vienas iš tų nedaugelio Lietuvos asmenybių, kurios nuosekliai domėjosi socialinio teisingumo klausimais, į juos gilinosi, filosofiškai pagrindė krikščioniškąją socialinio teisingumo doktriną ir ją nuosekliai vystė. 1938 m. jis išleido veikalą „Socialinis teisingumas“, pirmąjį tokio pobūdžio lietuvių kalba, o 1940-aisiais – „Buržuazijos žlugimas“. Pastarojo veikalo pasirodymas simboliškai sutapo ne tik su prasilukštenusios „lietuviškosios buržuazijos“, bet, deja, ir su nepriklausomos valstybės žlugimu.
Tiek A. Maceina, tiek A. Damušis veikiai įsijungę į rezistencinio pasipriešinimo okupaciniams režimams gretas. A. Maceina buvo pagrindinis autorius serijos straipsnių, išspausdintų nacių okupacijos metais (1943-1944) pogrindyje ėjusiame leidinyje „Į Laisvę“, apie būsimą Lietuvos santvarką. Tos mintys, aktyviai dalyvaujant ir A. Damušiui bei kitiems jaunosios kartos katalikų intelektualams, vėliau buvo išplėtotos ir 1958 m. paskelbtos Lietuvių fronto bičiulių leidinyje „Į pilnutinę demokratiją. Svarstymai apie valstybės pagrindus“. Pagaliau 1978 m., Adolfo Damušio inicijuotas ir didžiąja dalimi jo parengtas, pasirodė Lietuvių fronto bičiulių „Credo“, kuriame pristatomos pagrindinės vertybės, teikiančios pagrindą žmogaus laisvę ir socialinį teisingumą branginančiai valstybei. Idealui, kurio ir A. Damušis, ir A. Maceina visą gyvenimą siekė, už kurį kovojo ir kuriam aukojosi, bet prie kurio Lietuvai per savo istoriją niekad nepavyko net priartėti.
Kovo 11-osios Lietuva, stokodama politinės patirties, ypač socialinėje srityje, turėjo retą progą pasinaudoti sukauptu turtingu intelektualiniu paveldu ir kurti nepriklausomą valstybę ant sveikų, teisingumu bei socialine partneryste grindžiamų pamatų. A. Maceina nepriklausomybės paskelbimo laiko nesulaukė, tuo tarpu A. Damušis – grįžo. Sugrįžimui jis ruošėsi ir tam ištvermingai dirbo. Laiške žurnalistui Juozui Kojeliui jis rašė: „Socialinė sritis yra pats pagrindinis dirvonas, kuris turi būti suartas. Mūsų visuomenė, ypatingai jaunuomenė, tegali būti paveikta bei pajudinta naujomis moderniomis socialinėmis idėjomis. Jos turės būti svetimos prievartinei politikai bei politikai be moralės. Socialinis teisingumas, bendrasis labas, demokratija politinė, ūkinė, socialinė, kultūrinė ir tarptautinė – tai ateities gairės. Mūsų lietuviškoji visuomenė yra keista ir lėkštai buržuazinė. Ji tegali būti sukrėsta naujų socialinių idėjų nukreiptų prieš smurtu vykdomą komunizmą ir anemijoje sukritusį liberalizmą.“
Kas yra „lėkštai buržuazinė“ lietuviškoji visuomenė – A. Damušis žinojo ne vien iš savo patirties Varnių koncentracijos stovykloje. Savo veikaluose buržujaus dvasią – jos atsiradimą ir artėjančio žlugimo priežastis – giliai buvo išnagrinėjęs ir A. Maceina, kuris kritikavo ir atmetė K. Markso teoriją, tvirtinančią, kad socialiniai ekonominiai santykiai lemia žmogaus sąmoningumo laipsnį.
Kapitalizmo ir buržuazijos dvasia bei mentalitetas, pasak lietuvių filosofo, susiklostė dar prieš kapitalistinius visuomeninius santykius. Dvasiniai buržujai gyvena visuomet, kadangi tai amžinas žmogaus dvasios tipas, kuris, susiklosčius atitinkamoms socialinėms sąlygoms, itin išryškėja. Buržuaziškumas pasižymi dvasiniu lėkštumu, materialinių gėrybių suabsoliutinimu ir naudos veiksnio iškėlimu į aukščiausią vertybių rangą. Buržujum, anot A. Maceinos, tampama tuomet, kai žmogus „prikimba prie medžiagos paviršiaus ir kai medžiagos idėją jis iškeičia į medžiagos duodamą naudą“.
Naudingumo apskaičiavimas, racionalizmas, gamtos pasaulio apvaldymas, gyvenimo sutechninimas, taupumas yra būdingos kapitalistinės dvasios žymės, tačiau charakteringiausioji jų, lakiu A. Maceinos pastebėjimu, yra „kiekio meilė ir prisirišimas prie krūvos“.
Nenuostabu, kad A. Maceina vienodai kritiškai vertino ir kapitalizmą, reikalaujantį, kad „žmogus savo asmenybę paaukotų ekonomikos pažangai ir ekonomikos reikalavimams“, ir komunizmą bei nacionalizmą, kurie prievartauja žmogų nusilenkti „klasės ar tautos psichologijai ir josios instinktams“. A. Maceinos įsitikinimu, žmogaus, kurio asmuo „krikščionybėje turi absoliutinės vertės“, nedera palenkti ūkio, technikos ar klasės poreikiams. Priešingai – tiek ūkis, tiek technika, tiek socialinių grupių raiška valstybėje turi tarnauti taip, kad susidarytų sąlygos asmeniui išlaikyti savo vertingumą bei išvystyti prigimtines galias, kadangi „asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas“.
Todėl ir Adolfui Damušiui socialinės demokratijos idėja, greta tėvynės laisvės, atrodė svarbiausia „socialinės veiklos kryptis, kuri demokratiją praplečia į socialinę ir ūkinę sritis. Tuo yra siekiama, kad tikrovėje kiekvienas krašto gyventojas būtų ir krašto ūkinės gerovės dalininkas“, – sakoma LFB pareiškime „Credo“. Socialinė demokratija vienodai atmeta ir komunizmą, ir kapitalizmą.
Ji pasisako ne už kapitalizmą, vien pelnu ir nauda paremtą kapitalo viešpatavimą, bet už socialinį teisingumą visiems, už bendruomeninę bei asmeninę iniciatyvą, pripažįstančia bendrosios gerovės principą. O jis būtinas „išlaikyti pusiausvyrai tarp atskirų skirtingo intereso grupių. Bendroji gerovė yra aukščiau už atskiros grupės, atskiros profesijos, atskiros privilegijuotos unijos ar atskiro luomo gerovę.“
Nuo 1989-ųjų Adolfas Damušis nuolat lankėsi Lietuvoje. 1997 m. birželio 12 d. grįžo į Lietuvą. „Laisvosios Europos“ radijo paklaustas, kokie motyvai lėmė jo apsisprendimą sugrįžti, kai nusivylimo apstu tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, dr. Adolfas Damušis tąsyk atsakė: „Meilė Lietuvai. Aš tikiu Lietuva, tikiu tauta. Esam perėję ugnį ir vandenį. Išlikom. Ir tie, kurie išlikom, galim susiburti ir statyti savo kraštą. O tauta gali keistis. Ir keistis į gerąją pusę.“
Tačiau būdinga tai, kad nei po 1990-ųjų, nei vėliau, kada rinkimus laimėjo konservatoriai su krikščionimis demokratais, A. Damušiu nei jo socialinėmis idėjomis dešinieji nesidomėjo. Kiek man žinoma, jis tai jautriai pergyveno.
Šiandien A. Maceinos ir A. Damušio socialinių programų tęsti ir vystyti Lietuvoje, praktiškai, nebėra kam, nepaisant to, kad dabar jos, galbūt labiau nei kada nors anksčiau, būtų aktualios, kada socialinė atskirtis pasiekė jau atsilikusių valstybių mastą. Tiesa, pastaruoju metu savo veiklą Lietuvoje bando vystyti atsikuriantys Lietuvių fronto bičiuliai, tačiau ar šios pastangos duos vaisių – parodys ateitis.
Natūralūs LFB socialinių koncepcijų paveldėtojai ir aktualūs reiškėjai būtų galėję tapti krikščionys demokratai. Tačiau jie niekada rimtai nesidomėjo šiuo paveldu, o pastaruoju metu pasirašė jau ir susijungimo aktą su liberalų vertybes ir stambiojo kapitalo interesus atstovaujančiais konservatoriais.
Ir tai nebūtų nieko nuostabaus. Abiejų amerikietiškųjų partijų – respublikonų ir demokratų – valstybės vizijos irgi yra liberalinės, t.y. pajungtos didžiojo kapitalo tarnybai. Tokios pat yra ir anglų liberalų bei konservatorių – mūsiškių dvasinių autoritetų – politinės platformos.
Tuo tarpu lietuviškiesiems socialdemokratams pašalinus iš savo gretų Algirdą Paleckį ir dar aiškiau pozicionavus save kaip stambųjį kapitalą aptarnaujančiai patronažinei grupei, akivaizdu, kad ir Lietuvoje formuojasi tos pačios paskirties dvipolė politinė ašis. Visi kiti, pretenduojantys reikštis politiniame lauke ir nesusiprantantys glaustis prie šio dipolio bei pasiieškoti vietos ant laisvų autsaiderių sėdynių, – populistai.
Nenuostabu, kad krikščionys demokratai, šiaip jau labai nedrąsūs parodyti politinę tapatybę, savo vietą apdairiai „atrado“ ir sutiko su jiems pavestu Sančos Pansos vaidmeniu liberalizmui Lietuvoje stiprinti.
Net ir politinės aritmetikos požiūriu šitokios „naudos“ paieškos, kai vertybės keičiamos į tikras ar tariamas kėdes būsimajame Seime, yra didžiai abejotinos. O dabartinės socialinės atskirties akivaizdoje, kada nepateisinamai didelė tautos dalis gyvena socialinio skurdo sąlygomis ir yra paliekama vadinamųjų „kairiųjų populistų“ rinkiminei „pjūčiai“, gali būti vertintinos ir kaip tam tikra moralinė kapituliacija.
A. Maceina yra taikliai pastebėjęs: „ekonomiškai juk visados klaida yra šelpti vargšus arba išdalinti perteklių. Bet kaip tik todėl, kad mes šitokių klaidų vengiame, gyvenimas ir pasidaro nekrikščioniškas. Kas išduoda nekaltą žmogų, kurį turi pareigos ginti, tas nusilaužia moralinį nugarkaulį.“
Todėl pozicijas, kurias apleidžia oportunistiškai nusiteikę krikščionys – dėl merkantilinių paskatų ar dėl nepajėgumo suvokti ir politiškai išreikšti pasaulėžiūrinius principus bei iš jų išplaukiančias socialines vertybes – tučtuojau užima kiti. Ir nuostabiausia, kad jie išradingai remiasi būtent krikščionių socialiniu paveldu, kurio nebeįstengia suprasti, deramai vertinti ir atitinkamai naudoti tikrieji jų įpėdiniai.
Nebepamenu kas taip pasakė: „Patriotizmas – paskutinė nevykėlių priebėga“. Ilgai tuo teiginiu abejojau. Klausydamasis dešiniųjų retorikos vis geriau suprantu, ką norėjo pasakyti šios sentencijos autorius.
