Oleksandras Šutovas buvo įkalintas net 36 dienas. Pirmąsias 26-ias jis praleido kameroje su dar septyniais žmonėmis, kurioje buvo girdėti kitų kalinčiųjų riksmai. Tuomet sargybiniai nusitaikė į jį: prie jo rankų prijungė elektros laidus ir kankino vyrą elektros šoku.
Maksymas Soteris, 37-erių, buvo sulaikytas neilgam, tačiau jo draugas Vania mirė dėl kankinimo metu patirtų sužalojimų.
Lidija Šulha, 64-erių, buvo areštuota prieš pat miestelio išlaisvinimą. Ji buvo viena iš nedaugelio moterų kalinių Balaklijoje.
Šie trys žmonės yra vieni iš šimtų, kurie, kaip įtariama, buvo įkalinti šiame šiaurinės Ukrainos kalėjime. Dabar jie gali pagaliau papasakoti savo istorijas.
Tyrėjai eina paskui Ukrainos karius
Vos kelios dienos po to, kai Rusijos kariai įžengė į Ukrainą, jie pasiekė Balakliją – miestą, kuriame iki karo gyveno apie 30 000 žmonių. Rusijos naikintuvams skraidant virš miesto apylinkių, tarp vietinių greitai kilo panika. Daugybė žmonių pabėgo, kiti nusprendė slėptis. Netrukus, apsiginklavę tankais, transporteriais ir raketų paleidimo įrenginiais, į miestą įžygiavo rusų kariai, kartu su pagalbinėmis pajėgomis iš apsiskelbusių respublikų Donecke.
Balaklijos okupacija truko beveik pusę metų ir pagaliau baigėsi rugsėjo 8 d., kai Ukrainos kariuomenė nustebino savo priešą netikėtu puolimu ir išstūmė rusus iš Balaklijos ir dešimčių kitų miestų bei kaimų Charkivo regione. Paskui karius judėjo ir teismo ekspertizės specialistai, Ukrainos tyrėjai, baudžiamosios teisės ekspertai ir žmogaus teisių aktyvistai. Jie greitai pradėjo okupacijos laikotarpio tyrimą, kuris atskleidžia vis daugiau įrodymų apie ten vykusius kankinimus ir karo nusikaltimus.
Vos už 50 km esančiame Iziume tyrėjai aptiko masinę kapavietę, kurioje buvo palaidoti per paskutinius kelis mėnesius nužudyti 445 civiliai. Netoliese esančiame griovyje buvo rasti 17-os Ukrainos karių kūnai. Ant kai kurių aukų kūnų – aiškios kankinimo žymės. Daugybės iš jų rankos buvo surištos už nugarų, bent vienos iš aukų kaklas buvo apjuostas virve. Tyrėjai tikina, kad neseniai išvaduotuose regiono miestuose jie aptiko 10 kankinimo vietų. Viena iš jų yra Balaklijoje.
Dešimtąją dieną po Balaklijos išvadavimo – šiltą ir gan vasarišką rugsėjo vidurio dieną – prie pagrindinėje miesto Spalio gatvėje stovinčio sunkvežimio stovėjo kelios dešimtys vyresnio amžiaus žmonių. Juk atvyko pagalbos darbuotojai iš Kyjivo, kurie dalina miltus ir vandenį, makaronus ir konservuotas daržoves, taip pat vaistus tiems, kuriems jų reikia. Čia matyti aiškūs neseniai vykusios kovos pėdsakai. Vos už 100 m nuo susirinkusios minios – milžiniškas krateris, kurį greičiausiai paliko iš Rusijos karo lėktuvo numesta bomba, ukrainiečiams žygiuojant į miestą.
Taip pat Spalio gatvėje, netoliese poetui Tarasui Ševčenko skirto paminklo, stovi dviejų aukštų namas – didelis ir niekuo neišsiskiriantis pastatas su neoniniu užrašu ant stogo „BalDruk“. Tai leidyklos, kuri čia veikė prieš karą, pavadinimas. Tačiau dabar į jį žmonės nebėra įleidžiami, o jo kieme vaikšto daugybė tyrėjų. Vienas jų, kriminalistas iš Charkivo, pirštu parodo į pagrindines duris ir pasako, kad ten veikė „rusų fašistai“. Miesto okupacijos metu, šiame pastate įsikūrė okupantai. Ukrainos pareigūnų teigimu, okupacijos metu ten visą laiką kalėdavo apie 40 žmonių ir dauguma jų buvo kankinami.
Kitoje gatvės pusėje stovi eglių apsuptas trijų aukštų pastatas – Balaklijos policijos nuovada. Rusų okupantai savo bazę buvo įkūrę ir ten. Vietinių gyventojų ir tyrėjų teigimu, ten taip pat buvo vykdomi kankinimai. Teigiama, kad kamerose ir kabinetuose pirmajame aukšte bei rūsyje buvo laikoma daugybė gyventojų.
Galimai turės praeiti keli mėnesiai kol tyrėjai išsiaiškins, kas įvyko šiuose dviejuose pastatuose. Negana to, jų darbą apsunkina kelios nepalankios aplinkybės: sunku susisiekti su vietos gyventojais, kadangi jie arba neturi telefonų, arba negali jais naudotis, nes mobiliojo ryšio tinklas nėra iki galo atkurtas. Svarbu ir tai, kad kai kurios numanomos rusų agresijos aukos paliko šį miestą arba yra per daug traumuotos ir įbaugintos kalbėti apie savo patirtis.
Priėmė sprendimą netylėti
O. Šutovas netiki, kad taika visam laikui grįžo į Balakliją. Tačiau nepaisant jo baimių ir traumų, jis nusprendė netylėti. Ir šį sprendimą jis priėmė toje vietoje, kur prasidėjo jo kančios.
O. Šutovas yra lieknas vyras tamsiomis akimis, turintis neilgą, vertikalų randą tarp savo antakių. Dėl šio rando jis atrodo daug griežtesnis ir vyresnis nei kiti 22-ejų metų jaunuoliai. Kalbėdamas O. Šutovas išlieka ramus ir santūrus, tačiau vyrui rodant vietą, kur sargybiniai prie jo pirštų prijungė elektros laidus, tampa akivaizdu, kad jo sutinusios rankos smarkiai dreba.
Mes negalime patvirtinti visų jo istorijos detalių. Tačiau „Der Spiegel“ žurnalistai kalbėjosi su O. Šutovo giminaičiais, kaimynais, draugais, taip pat su tyrėjais, ir palygino jo pasakojimą su kitų žmonių liudijimais. O. Šutovo įvykių atpasakojimas, kitų liudininkų parodymai ir pirminiai tyrimo rezultatai leidžia sukurti preliminarią žiaurumų, vykusių Balaklijoje per šešis okupacijos mėnesius, rekonstrukciją.
Kaip ir daugumai kitų ukrainiečių, karas sunaikino visas O. Šutovo svajones. Vos kelios dienos iki invazijos, jis gavo sunkvežimio vairuotojo teises ir įsidarbino pieninėje. Jo pirmoji kelionė turėjo prasidėti Odesoje – uostamiestyje ant Juodosios jūros kranto. Kai Rusijos pajėgos vasario 24 d. užpuolė Charkivo regioną sunkiąją artilerija, bombomis ir raketomis, Oleksandro mergina Alina prisijungė prie šimtų tūkstančių žmonių, pasitraukusių į šalies vakarus. Ji galiausiai atsidūrė Lenkijoje.
Jis liko Balaklijoje. Nors mieste jis turi savo namus, didžiąją dalį savo laiko jis praleido pas savo močiutę Svietą. Okupantai visame mieste statė kelio užtvaras, patruliavo gatvėse ir netgi pradėjo platinti savo laikraštį „Charkovas Z“, kurio pavadinime susilieja rusiškas okupuoto regiono pavadinimas ir Rusijos invazijos simbolis – raidė „Z“.
Gogol gatvės gale, kur gyvena Oleksandro motina, rusai pastatė „Grad“ raketų paleidimo sistemą. Jie nepasitikėjo okupuotų teritorijų gyventojais, todėl smarkiai priklausė nuo simpatikų ir kolaborantų. Tyrėjai ir gyventojai tikina, kad rusai labiausiai taikėsi į dvi grupes: Ukrainos karius ir jų šeimas bei tuos, kurie, rusų įtarimu, padėjo Ukrainos artilerijai nusistatyti taikinius.
Rugpjūčio 3 d. Oleksandras nuėjo aplankyti savo motinos. Jiedu sėdėjo kieme ir gėrė kavą. Tuo metu ant savo namo stogo, norėdamas gauti geresnį ryšį, kad galėtų paskambinti savo žmonai, užlipo O. Šutovo bendraamžis kaimynas ir draugas Vladas. Ten jis pamatė link O. Šutovo motinos namo judantį sunkvežimį su „Z“ simboliu.
Į kiemą įsibrovė rusų kariai, ieškantys O. Šutovo. „Jie žinojo mano pravardę“, – sakė vyras. Jis tiki, kad jį vietinei policijai įdavė viena kaimynė, kuri bendradarbiavo su okupantais. Kariai ant vyro galvos užmovė gobtuvą, įstūmė jį ir Vladą į karinį automobilį, ir nuvežė juos į policijos nuovadą. „Vladą jie užrakino ketvirtoje kameroje, mane – pirmoje“, – prisimena Oleksandras.
Net ir praėjus kelioms dienoms po to, kai rusai pasitraukė, ši areštinė vis dar yra sujaukta. Ant grindų ir palangių mėtosi medienos gabalai, dokumentai, tuščios kartoninės dėžės ir šiukšlių maišai. Vaikštant kabinetuose, po kojomis girgžda stiklo šukės. Keturiose kamerose, už žalių metalinių durų, stovi dvi lovos. Vienoje kameroje yra sutalpintos trys, o kitoje, ypač mažoje kameroje, telpa vos viena lova. Ant grindų guli plastikiniai buteliai ir drabužiai.
Ten O. Šutovas praleido daugiau nei mėnesį. Kariai užrakino jį kameroje, kurioje iš viso buvo laikomi aštuoni žmonės, nepaisant to, kad joje buvo tik dvi lovos. „Jie vis atvesdavo naujų kalinių. Net ir naktį“, – sakė 22-ejų metų jaunuolis. Kadangi kaliniai buvo laikomi skirtingose kamerose, jis negali pasakyti, kiek žmonių buvo įkalinta. Oleksandras pasakoja, kad kaliniai iš baimės buvo labai tylūs. Ant vienos kameros sienos yra išbraižyta malda.
Vyras pasakojo, kad pirmosiomis jo dienomis nuovadoje jis negavo jokio maisto. Vėliau jiems duodavo sriubos ir tai, kas likdavo po sargybinių, jiems pasisotinus. Bet dažniausiai jie gaudavo košes. „Sunku vadinti tai maistu, – sakė O. Šutovas. – Košėje galėjai rasti kirmėlių ir lervų.“
Vos po kelių dienų sutriko vyro virškinimas, o kai jis norėdavo pasinaudoti tualetu, sargybiniai užmaudavo ant jo galvos maišą ir nuvesdavo į koridoriaus gale esantį tualetą. Vos po 10-ies sekundžių jie pradėdavo rėkti, kad jis paskubėtų.
Sargybiniai labai retai įjungdavo kamerų ventiliatorius. „Jie tai darydavo tik tada, kai būdavo geros nuotaikos“, – sakė O. Šutovas. Dėl erdvės trūkumo jis beveik nemiegodavo. Kiti kaliniai siūlydavo jam atsigulti po lova, tačiau ten buvo pilna vabalų. Miegoti trukdydavo ir klyksmai iš tardymo kambario, kuriame sargybiniai elektros šoku kankindavo kalinius. Kiti buvo mušami. Vienas rusų karys iš Kaukazo mušdavo vyresnio amžiaus kalinius, pamena O. Šutovas: „Vienam vaikinui iš mūsų kameros jie net nupjovė ausį.“
Kankino elektra
Tačiau kai kurių įkalintųjų patirtys buvo daug žiauresnės. Maždaug mėnuo po O. Šutovo sulaikymo, į nuovadą buvo atgabentas kitas vyras, kurio tėvai irgi gyvena Gogol gatvėje. Jo vardas – M. Soteris. Tai irzlus 37-erių metų vyras nervingomis akimis.
„Nenoriu kalbėti apie tą š..ą“, – pasisveikindamas sakė M. Soteris. Jis teigia, kad 2016–2018 m. jis kovojo Donbase prieš rusus ir jų sąjungininkus iš separatistinių regionų. Nepaisant jo praeities, okupantai paleido M. Soterį vos po trijų dienų nuovadoje. Jis vis dar nesupranta, kodėl.
Tačiau jo draugas Vania, pasakojo M. Soteris, buvo nukankintas iki mirties: „Nemačiau, ką jie jam padarė“. Jis pasakojo, kad Vanios būklė buvo tokia sunki, kad M. Soteris turėjo maitinti savo šlapimu ir išmatomis dvokiantį draugą šaukštu. Kitiems kaliniams pareikalavus, rusai nugabeno Vanią į Kupjansko, esančio už maždaug 80 km, ligoninę. Vienas tyrėjas „Der Spiegel“ patvirtino, kad jauno vyro, vardu Ivanas, pravarde Vania, atvejis šiuo metu yra tiriamas. Tyrėjas sakė, kad jaunas vyras mirė Kupjanske, manoma, kad nuo per kankinimus patirtų sužalojimų.
Rugpjūčio pabaigoje atėjo O. Šutovo eilė – sargybiniai išsivedė jį iš kameros. Kaip prisimena jis pats, į tardymą jis buvo atvestas 9 valandą ryto. Tai buvo 27-oji jo įkalinimo diena. Karys pritvirtino prie vyro pirštų elektros laidus, kuriais tekanti elektros srovė keliavo per visą vyro kūną. „Aš drebėjau, viskas manyje susitraukinėjo ir sukiojosi“, – pamena jaunuolis.
Karys klausinėjo apie O. Šutovo tėvą. Jis kovojo Ukrainos kariuomenėje, ar ne, klausė tardytojas. O. Šutovas atsakė, kad jo šeimoje nėra nė vieno kario. „Nesąmonė“, – suriko karys, o kitas įrėmė į tardomojo nugarą pistoletą. „Nepamenu, kiek laiko mane tardė, – sakė O. Šutovas. – Žinau tik tiek, kad praradau sąmonę.“
Netrukus, O. Šutovui to net nespėjus suprasti, į nuovadą buvo atgabenta ir jo pažįstama Lidija Šulha – Balaklijos apylinkėse esančio kaimo, kur gyvena O. Šutovo tėvai, seniūnė.
Tuo metu ukrainiečiai retino Rusijos linijas, ruošdamiesi greitam antplūdžiui į šį regioną. Jie apšaudydavo rusų pozicijas sunkiąja artilerija, todėl okupantai darėsi vis nervingesni. Kaip pasakojo moteris, rugsėjo 3 d. jos kaime pasirodė Rusų majoras bei jo pavaduotojas, kurie apkaltino 64-erių L. Šulhą pranešus Ukrainos kariuomenei apie Rusijos pozicijų vietas ir pagrasino susprogdinti ją granata. L. Šulha pabėgo į netoliese esantį kaimą, bet galiausiai buvo surasta ir po dvejų dienų atgabenta į Balaklijos policijos nuovadą.
Ji buvo užrakinta rūsio patalpoje kartu su dar trimis moterimis. Kai šią vietą aplankė „Der Spiegel“, moters rankinė vis dar gulėjo ant šio kambario grindų, šalia čiužinių.
„Manęs nei tardė, nei kankino, – teigė moteris. – Bet manau, kad kitos moterys išgyveno tikrai daug.“ L. Šulha pasakojo, kad viena iš jų buvo 65-erių metų amžiaus, kitos dvi – maždaug 55-erių. „Viena moteris sakė, kad mes patekome į FSB rankas, bet aš nežinau, ar tai yra tiesa“, – sakė liudininkė.
Prasidėjus kontrpuolimui rusai pabėgo
Jau kitą dieną, rugsėjo 6 d., kaliniai išgirdo nervingus sargybinių šauksmus. Okupantai bėgiojo koridoriais rėkdami vienas ant kito. Ir tada jie išvyko. Po dviejų dienų kaliniai sugebėjo išlaužti duris geležiniais strypais. Būtent tada Lidija susitiko su savo pažįstamu Oleksandru.
Nė vienas iš jų nežinojo, kad Ukrainos kariuomenė išlaisvino jų miestą. Į socialinius tinklus buvo keliami vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip vietiniai gyventojai puola į karių rankas. Vienas iš šių vaizdo įrašų buvo užfiksuotas Balaklijos Gogol gatvėje. Jame O. Šutovo močiutė Svieta ir jos kaimynai sveikina Ukrainos karius.
Lygiai taip pat, kaip ir po atsitraukimo iš Kyjivo šį pavasarį, Rusijos kariai Balaklijos apylinkėse paliko galimai ten vykusių žiaurumų užuominų. Pareigūnų teigimu, Charkivo regione jau yra pradėta 200 tyrimų prieš okupantus iš Rusijos. Leidėjas iš Iziumo „Der Spiegel“ minėjo, kad jis taip pat buvo kankinamas elektros šoku. Jaunas statybininkas iš netoli Balaklijos esančio miestelio pasakojo praradęs savo tėvą, kai šis netyčia įsipainiojo į jo kaimyno kieme pastatytus spąstus. Du ūkininkai iš Charkivo šiaurėje esančio regiono apkaltino okupantus pagrobus ir į Rusiją išvežus jų šeimos narius.
O. Šutovo močiutė Svieta sakė, kad anūkas sunkiai užmiega ir yra labai nervingas. Kaip ir daugelis kitų miesto gyventojų, jis bijo, kad Rusijos kariai sugrįš. Okupacijos siaubas Balaklijoje vis dar yra jaučiamas.
