Kasdienė išmintis byloja, kad negali kitam žmogui primesti to, ko jis nenori ir kas jam svetima. Andrejaus Tarkovskio filme „Nostalgija“ pagrindinis filmo veikėjas, Italijoje gyvenantis ir savo tėvynės skaudžiai besiilgintis rusų menininkas, mažai italei mergaitei rusiškai (nes net ir neblogai išmokta italų kalba jis nepajėgtų savo mažajai pašnekovei perteikti pasakojimo tragikomizmo) pasakoja juokingą istoriją.
Klaidžiojo kartą raiste gamtos mylėtojas iš miesto. Nieko ten nėra, išskyrus pelkę, jos garsus ir kvapus. Bet į raistą užklydusiam miestiečiui suspaudžia širdį staiga pamačius varganai atrodančią žmogystą, kurią jis puola gelbėti. Užsimeta vargetą ant stiprių pečių ir neša iš pelkės. O anas jo klausia: „Kur tu mane neši?“. „Aš tave vaduoju iš šito baisaus vargo ir nešu į kokią nors saugią vietą“ – atsako jam gelbėtojas. „Kvaily, aš juk čia gyvenu“ – piktai atkerta jam žmogelis. Supyko jis ant savo gelbėtojo ne juokais.
Turbūt negalima ne tik pavieniam žmogui, bet ir didžiajai daliai visuomenės primesti to, kas jai nesvarbu, kam ji abejinga ir kuo ji negyvena. Gal tai ir teisinga – pagaliau, kokią moralinę teisę turi saujelė politikos ir kultūros vizionierių prievartauti savo šalį brukdami tą, ko jai nereikia ir kuo ji negyvena? Žinoma, būtų galima prisiminti, kad ir lietuvių tautos nepriklausoma valstybė kažkada buvo saujelės Lietuvos medikų ir kunigų svajonė. Kad ir kaip būtų, šia vizija vis dėlto patikėjo tuo metu besiformavusi moderni lietuvių visuomenė. Patikėjo ir pavertė savo tikrove.
Ar galima šiandien įgyvendinti projektus, kurie šalies vyriausybėje, apskritai aukščiausiame politikos ešelone ir stambiosios biurokratijos tarpe sukelia atmetimo reakciją? Pavyzdžiui, ar galima Lietuvoje sukurti europinio ir pasaulinio lygio mokslo bei kultūros centrus? Juk jau dabar aiškėja, kad jokia švietimo ir aukštojo mokslo reforma Lietuvoje nevyksta ir artimiausioje ateityje neįvyks.
Dėl daug ko – ir dėl mūsų politinės sistemos krizės (bijau, kad jau nebe krizės, o visiško jos kolapso), ir dėl politikų beidėjiškumo bei provincialumo, ir dėl stambiosios mokslo biurokratijos bei vyriausybės patarėjų korpuso žemažiūriškumo, savanaudiškumo bei kažko, ką aš jau ryžčiausi pavadinti kone instinktyviu antieuropietiškumu. Šitiems žmonėms „Europa“ yra tuščias garsas ir žodis be turinio.
Bet ir tai ne svarbiausia. Mūsų švietimo ir aukštojo mokslo reforma neįvyks iš esmės todėl, kad esama padėtis patenkina didžiąją dalį šios sferos dalyvių bei žaidėjų, ypač stambiausiųjų. Juk tai vieša paslaptis. Didžioji dauguma universitetų rektorių, profesorių, akademikų ir studijų bei mokslo kokybės biurokratų bijo gilios ir tikros reformos, kurią atliktų ne jie, o tarptautinė, Europos mastu elitinių ekspertų ir mokslininkų grupė. Bijo, nes jie prarastų šio proceso kontrolės svertus. Įdomu tik, kada ir kur tokias reformas vykdė vieno universiteto pagrindu suformuota nacionalinė mokslo biurokratija?
Pamėgintų kokia drąsi ir reformatoriškai nusiteikusi mūsų vyriausybė tokiai reformai pasitelkti elitinius Europos mokslo koordinatorius ir tyrinėtojus, tokius kaip SCASS (The Swedish Collegium for Advanced Study in the Social Sciences – Švedijos priešakinių tyrimų kolegijos socialinių mokslų sferoje) rektorius ir viso Europos priešakinių tyrimų institutų didžiausias autoritetas bei neformalus lyderis Björnas Wittrockas arba CEU (Central European University – Vidurio Europos universiteto Budapešte) rektorius Yehuda Elkana, reakcija būtų žaibiška. Iškart paaiškėtų, kad tik Vilniaus universitetas, Lietuvos Mokslų Akademija ir abiem šiom institucijoms ištikimas biurokratijos korpusas gali susivokti situacijoje ir įvykdyti reformas.
Švietimo ir mokslo ministerijos suformuota darbo grupė keletą metų atkakliai dirbo ties Priešakinių tyrimų instituto projektu. Buvo suprasta, kad tik aukščiausio rango Europos ir viso pasaulio mokslininkų atvedimas į Lietuvą bei jų darbas su mūsų doktorantais sustabdys smegenų nutekėjimą (kaip sustabdė jį Vengrijoje, įkūrus Budapešto Kolegiją, t.y. Priešakinių tyrimų institutą, kuriame teko dirbti man pačiam). Akivaizdu buvo ir tai, kad tik toks ambicingas projektas leistų vykdyti gilią švietimo ir mokslo reformą, tam pasitelkus geriausias tarptautines pajėgas.
Tokio instituto idėjai pritarė visas Europos priešakinių tyrimų institutų tinklas. Su Europos ir JAV partneriais bei rėmėjais buvo aptarta viskas – naujojo Lietuvos priešakinių tyrimų instituto vizija, bendradarbiavimas su pasaulio tinklo nariais, finansinių išteklių problemos. Bet, regis, ši idėja ką tik buvo palaidota mūsų vyriausybės, kurios vadovas visiškai neseniai viešai pritarė jai ir net leido organizuoti spaudos konferenciją geros žinios paskelbimui.
Tai leidžia daryti keletą išvadų. Visų pirma, jei šiandien priešakinių tyrimų instituto vardu būtų nuspręsta pavadinti vieną lygesnį už kitus universitetinį politikos mokslų institutą (o juk dėl to užkulisinė kova vyriausybės kabinetuose vyksta jau seniai), Europos priešakinių tyrimų institutų tinklas tą pačią akimirką nusigręžtų nuo Lietuvos. Tai būtų akademinės Lietuvos diskreditacija. Gal mūsų vyriausybei, jos vadovui, jo patarėjams bei jų proteguojamiems akademiniams žaidėjams neaišku, kas yra priešakinių tyrimų institutai. Bet tai tikrai aišku akademinei Europai.
Antra, po tokių akibrokštų pasitikėjimo mūsų vyriausybe likučiai ištirpsta visiems laikams. Kaip galima rimtai traktuoti mūsų politikus ir po to su jais dar turėti reikalų net ir vardan bendrų valstybės reikalų, jei jie sau leidžia elgesį, pakertantį bet kokius pasitikėjimo ir pagarbos pamatus? Bent jau aš tikrai nesirengiu su šitais politikais ką nors svarstyti ir apskritai bendradarbiauti.
Galiausiai Lietuvos priešakinių tyrimų instituto idėją rėmė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Kas jau kas, atrodytų, o ši ministerija tikrai siekia Lietuvos lyderystės regiono mastu ir apskritai ypatingo mūsų šalies vaidmens buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kelyje į ES ir demokratinę politiką.
Jei taip, tai būtent Užsienio reikalų ministerija ką tik patyrė didžiulį fiasko, kuris niekais paverčia visas jos ir šalies vadovų kalbas apie tarptautinę ir regioninę Lietuvos lyderystę. Apie Lietuvos regioninę lyderystę geriau dabar rimta mina nebekalbėti, nes tai sukels nebent tik juoką kaimyninėse šalyse. Būtų keista, jei artimiausiu metu regionui skirtas priešakinių tyrimų institutas negimtų Varšuvoje, Krokuvoje arba Lvove.
Juk lygioje vietoje buvo ką tik nužudytas projektas, kuris Lietuvai galėjo garantuoti ypatingą vaidmenį formuojant ne tik savo, bet ir Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos bei kitų panašaus likimo šalių akademinį bei intelektualinį elitą. Šio projekto dėka mes galėjome būti lygūs tarp lygių visoje Europos mokslo politikoje, dalyvaudami toje pačioje lygoje kartu su Wissenschaftskolleg zu Berlin Vokietijoje, NIAS Nyderlanduose, SCASS Švedijoje, Budapešto Kolegija Vengrijoje ir su kitais elitiniais mokslo institutais Europoje, JAV, Australijoje.
Mes tiek jėgų eikvojame niekams – vienas kito kompromitavimui ir diskreditavimui, jėgos žaidimams ir parapijinio lygio politiniam maskaradui, – kad praradome bet kokį stambesnį mastelį europinio ir pasaulinio įvykiams matuoti bei susivokti juose. Viskas vienodai svarbu ir nesvarbu, apie viską rašoma ir kalbama ta pačia infantiliai atsainia arba, priešingai, isteriška ir rėksminga maniera.
Todėl niekas nepastebėjo ir turbūt nepastebės, kaip ką tik provincialūs mūsų politikai palaidojo projektą, galėjusį perlaužti įvykių eigą Lietuvos akademinėje sferoje, o akademiniams žmonėms – leisti atgauti prasmės pojūtį dirbant savo šalyje. O juk toks jausmas vis rečiau beaplanko Lietuvoje. Net jei ir jautiesi laimingas savo universitete tarp studentų ir kolegų, tai dantis sukandus tenka ištverti mokslo biurokratų kalbas ir veiksmus, vis tikintis, kad vieną kartą visai tai funkcionierių abrakadabrai ateis galas ES narės gyvenime. Deja, jis, atrodo, net nesiruošia ateiti.
Didysis prancūzų aforizmų meistras François de La Rochefoucauld pastebėjo, kad tie, kurie persistengia mažuose dalykuose, praranda didelių dalykų pojūtį. Bijau, kad tai jau įvyko Lietuvoje. Deja, mes tikrai ne lyderiai. Tai – fikcija, kurios kartojimas netrukus pradės skambėti komiškai. Mes vis labiau virstame arogantiška, biurokratiška, pompastiška, kaimynams pamokslaujančia, bet savo pačios gyvybinės svarbos ir net likiminių problemų nepajėgiančia išspręsti ir jas ignoruojančia, provincialia šalimi.
Kam mes subrendome per aštuoniolika nepriklausomybės metų? Negi tik tam?
