Kūčios užima labai svarbią vietą mūsų tautiniame pavelde, juk Kūčių nakties tradiciją visame pasaulyje turi tik dvi tautos - lietuviai ir lenkai. Neturi jos nei anglai, nei ispanai, nei vokiečiai, nei olandai, amerikiečiai ar kitos tautos. Taigi savo Kūčių papročiais esame tikrai išskirtiniai – atstovaujame unikaliai bei išsaugojimo vertai tradicijai. Tačiau iš kur ji kilo? Ką Kūčios reiškia mums patiems? Kokią vietą jos užima dabartinio lietuvio gyvenime?
Šioje šventinėje diskusijoje dalyvavo pranciškonas brolis Astijus, etnologas L. Klimka, baltų religinės bendrijos Romuvos vadovas J. Trinkūnas ir sociologijos profesorius R. Grigas. Diskusiją vedė Gediminas Jakavonis.
R. Grigas: Jaučiu, ką pasakys mano kolegos. Pasakysiu iš savo pozicijų: tautodaros, socialinės organizacijos, sociologijos. Kūčios yra šeimos šventė, o stipri šeima reikalinga tautai: jeigu šeima stipri, gali ir tauta egzistuoti, o jeigu nėra šeimos, nebus ir tautos. Turi būti praktikuojami dvasinio gyvenimo akcentai.
Jeigu jų nėra, šeima būna išsibarsčiusi ir išsibarsto tauta, tada, kaip prieš keletą metų yra pasakęs popiežius Benediktas XVI, gyvename dvasios dykumoje. Tai štai Kūčios man reikšmingos tuo, kad būdavo, kaip prisimenu iš vaikystės, labai stiprus dvasinis išgyvenimas. Ir pasiruošimas Kūčioms buvo neįtikėtino dvasinio spalvingumo.
Pavyzdžiui, per Velykas žmonės mėgdavo svečiuotis. Kūčios visada buvo grynai šeimos šventė, ir jeigu yra integruotos šeimos, tada ir bendruomeninių santykių tinkluose atsiranda kažkas labai dvasingo ir toliau orientuojamasi į dvasinių vertybių išsaugojimą.
Jeigu šitų tinklų ir tų dvasinių akcentų atsisakysime, atsivers erdvė tam, ką vadiname blogiu, kuris sklinda iš vartojimo visuomenės, iš vartojimo kulto. Žinome, kad šalia pozityvo šiuolaikinė globalizacija turi labai daug negatyvo. Ir tas negatyvas, jeigu nėra šeimos, sklinda atvirai, nerasdamas sau uždarytų vartų.
J. Trinkūnas: Ta šventė pirmiausia yra šeimos šventė. Seniausiose lietuvių tradicijose pagrindinė vertybė buvo bendruomenė: šeima, gentis, giminė ir pan. Jų susiėjimai, susirinkimai būdavo svarbiausi ir tai sudarė senosios religijos esmę.
Kuo Kūčios ypatingos būtent šeimai? Čia labai aiškiai matoma, kad šeima, kuri susėda prie Kūčių stalo, yra ir gyvųjų, ir mirusiųjų, nes pagerbiamos vėlės - vaišės ant stalo yra skirtos ir joms. Kitaip sakant, šeima yra ne tik gyvoji šeima, bet ją sudaro ir mirę protėviai. Senojoje lietuviškoje tradicijoje buvo svarbiausia minėti ir gerbti protėvius.
Pagrindinis apeiginis valgis ir vadinosi kūčia. Ją sudarė šutinti grūdai, riešutai, aguonos, sumaišytos su medumi, ir visi būtinai turėjo jos ragauti. O kuo ypatinga kūčia? Tai yra ir maistas vėlėms. Įvairiose senovės apeigose kūčia būdavo padedama mirusiesiems prie kapo ar kur kitur. Taigi ši šventė yra visų gyvųjų ir mirusiųjų susiėjimas.
L. Klimka: Šią šventę šiandien matau kaip pačią svarbiausią mūsų šeimos, tautos šventę. Tai vienintelė šventė, kai visi vaikai ir anūkai susirenka prie bendro stalo. Kitos tokios šventės lyg ir nebeliko, nes reikia atskristi iš Dublino, iš Oslo, tad Kalėdų atostogos yra patogus laikas parvykti namo. Tai man atrodo labai svarbu.
Nepamirškime, kad kitados buvome didžiausia Europos valstybė. Mūsų įtaka, tradicijos labai dideliam regionui atsiliepia, net kai kurie mūsų papročiai tokiu būdu išplito. Žvelgdami į Kūčias matome labai gražią krikščionybės ir mūsų senųjų tradicijų santarvę.
Prie Kūčių stalo sustiprinami socialiniai ryšiai, apie ką kalbėjo profesorius. Labai vertinu šią šventę. Iš savo patirties prisimenu, kad giminės istoriją sužinodavai prie Kūčių stalo. Visos kalbos yra apie protėvius, apie jų nuveiktus darbus. Tai labai gera proga mums visiems prisiliesti prie giminės kamieno.
Br. Astijus: Krikščionybėje Kūčių vakaras yra labai svarbu, tai yra laukimo, ramybės ir, sakyčiau, susikaupimo vakaras. Dalyvavimas savo šeimoje laukiant pažadėto Dievo atėjimo. Ir Kristaus gimimas Kūčių vakarą pereina į Kalėdų bernelių mišias, nes visose krikščioniškose tautose būtent Kalėdų naktis ar Kūčių vakaro pabaiga buvo tarsi liturginis, nesakau - istorinis, momentas, kada prasideda nauja civilizacija, nauja istorija.
Krikščionybės pradžia - Dievo įsikūnijimas. Todėl mes ir vadinamės tikinčiaisiais. Mes tikime, kad Dievas tapo žmogumi ir būtent jis ateina į šitą pasaulį, o krikščionybė nepaneigia Dievo sukurto pasaulio. Nes Dievas būtent per krikščionybę ir atsiskleidžia, galima sakyti, ateina į visai kitą kokybę. Todėl Kūčios - tai perėjimo į mūsų erą šventė.
B. Palutaitienė: Visi laukė, visi šventė, nors nebuvo galima sakyti, kad šventi. Jeigu pasakysi, gali ir iš darbo išlėkti. Bet vaikai atsinešdavo pyragaičių, kūčiukų. Mokytojai irgi visi švęsdavo. Bet nesakydavo. Mokiniai net nežinojo, kad reikia skųsti, jie gyveno normalų gyvenimą. Kai susitikdavome su mokinių tėvais, jie normaliai visa tai palaikydavo. O kad koks stribas ateidavo, jo nepaisydavo.
