Apie tai ir daugiau – portalo tv3.lt parengtame interviu su Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacijos centro vadove M. Bliumenzonienė.
Pradėkime nuo statistikos. Pavyzdžiui, 2013 m. kalinių Lietuvoje buvo tiek daug, kiek dar nėra buvę nuo pat 2002 m., tai yra 9 729 įkalintieji, tuo metu pagal nusikalstamumo lygį 100 tūkst. gyventojų pas mus nusikaltimų įvykdoma mažiau negu Vakarų valstybėse. Kodėl yra susidariusi tokia situacija?
Didžioji bėda yra ta, kad kasmet į laisvę išeina iki 3000 žmonių, tačiau maždaug už 2000 žmonių, išėjusių į laisvę, neatsako niekas, jie nėra įdomūs niekam. Dali išėjusių sugrįžta į įkalinimo įstaigas ir tai liudija, kad yra keturios kolonijos, į kurias vis grįžta, grįžta ir grįžta, tai yra Alytus, Marijampolė, Kybartai ir Vilniaus zona – keturios zonos, kuriose „kartojamas“ kursas metai iš metų. Neseniai Lygtinio paleidimo komisijoje buvo vaikinas, kuris turi 29 teistumus, tai jis yra vienas iš tų nuolatinių kolonijų gyventojų, žinantis visą tvarką, ten jau jo gyvenimo nemažas gabaliukas praleistas. Tokiais žmonėmis niekas nesirūpina ir todėl turime tokią statistiką.
Teisingumo ministerija praneša, kad probacijos sistema veikia sėkmingai, nes, kaip rodo statistika, 3 iš 4 nuteistųjų sėkmingai baigia probacijos programą. Ar ši statistika atspindi realią situaciją?
Mūsų organizacija labai norėjo, kad probacija greičiau įsigaliotų, mes seniai kalbėjome apie tai, bet negalvojome, kad taip liūdnai viskas pasibaigs.
Iš tikrųjų tų žmonių, kurie išeina į probaciją, grįžtamumas atgal nėra didelis, bet jų labai mažai ir paleidžia. Iki probacijos išeidavo iki 50 procentų, o dabar išeina gal tik 22 procentai nuteistųjų. Taigi, galvojome, kad bus labai gerai, nes dėl probacijos ištuštės kalėjimai, bus lengviau reformuotis, bet to neįvyko.
Iš 3 tūkstančių vienas tūkstantis išeina į probaciją, taigi, išeina vaikinas ir jį pasiima inspektorius, nuteistasis viską turi: rūpestį, jį „gano“, jam uždėtos prievolės, jis turi krutėti, judėti, gydytis, eiti į biržą ir ieškoti darbo, jis gali gauti telefoną, gali gauti savanorį, kuris paaiškina, kaip yra su antstoliais ir panašiai. Taigi, žmogus yra priežiūroje ir jis tą bausmę sėkmingai pabaigia. Tuo tarpu mano minėti 2 tūkstančiai kitų buvusių nuteistųjų blaškosi atskirtyje, daro latentinius, iš karto neišaiškinamus nusikaltimus ir taip gyvena. Jie turi tokią savaiminę integraciją, nes yra niekam neįdomūs.
Lietuvoje dažnai skundžiamasi įkalintųjų gyvenimo sąlygomis. Kaip Jūs vertinate gyvenimo sąlygas kalėjime?
Sąlygos yra žiaurios dėl to, kad žmogus visiškai neturi kvėpavimo erdvės, tų metrų, kurie reikalingi žmogui. Sekundėlę įsivaizduokite, kad Jūs visą laiką, metai iš metų sukatės toje pačioje didelėje masėje žmonių – miegate, valgote, kasdien kažką veikiate – kurie yra tie patys visados, kurie yra be galo skirtingi su savo poreikiais, su savo pomėgiais, su savo kvapais, atrodymais, madomis, tai ar įmanoma čia pamatyti to gėrio?
Daug kas mėgsta sakyti, kad kalėjimai yra kaip koks kurortas, bet aš tame matau didžiulį blogį. Kodėl? Kai Č. Darvinas kalbėjo apie evoliuciją, tai čia viskas vyksta atbulai, nes žmonės metų metais laikomi be darbo ir jų įgūdžiai juk visiškai atrofuojasi. Reikėtų prisiminti, aišku, kad pas mus esanti lagerinė sistema yra subkultūrinė ir darbas joje yra blogai, jų žargonu tariant, dirbti yra visiškai zapadlo.
Jeigu būtų kamerinė sistema kalėjimuose, tai yra Jonas, Petras, Milda sėdi savo kambariuose, eina į darbą, grįžta iš jo, turi savo pomėgius, gali miegoti, mokytis, tai ir visiškai santykiai tarp nuteistųjų būtų kitokie. Manau, kad gerų santykių nebuvimas tarp nuteistųjų paveikia ir prižiūrėtojus. Dažnai stebiuosi, kai nueinu į kalėjimus – kokius reikia turėti charakterio bruožus, kad suvaldyti tą masę kalinių? Santykiai tarp prižiūrėtojų ir kalinių nėra geri. Labai sunku būti geru ir tam, ir tam, ir tam. Kadangi nėra darbo, tai žmonės dykinėja, prisigalvoja visokių dalykų. Ne paslaptis, kad įkalinimo įstaigose dėl to klesti narkotikai ir alkoholis.
Užsiminėti apie narkotikų problemą kalėjimuose. Tai yra viena iš kalėjimo subkultūros dalių. Smurtas, seksualinė prievarta, patyčios – kiti minėtos subkultūros elementai, kuriuos mėgstama akcentuoti kino filmuose. Ar visa tai vyksta ir Lietuvos įkalinimo įstaigose?
Visa tai yra ir tai pagimdo situacija, kad visi yra vienoje krūvoje. Be to, pavyzdžiui, yra taip, kad nuteistasis gali turėti neribotą sumą pinigų savo sąskaitoje. Tai įsivaizduokite, kad Jūs turite 10 tūkstančių eurų sąskaitoje, o aš – nė vieno euro arba turi tuos 3 eurus, kuriuos duoda valstybė. Tai koks būtų mūsų santykis? Tu nori rūkyti, nori narkotikų, nori ir saldainio, kojinių ar geresnių batų, o aš viską turiu ir sėdžiu kaip bajoras. Tai tokia situacija pagimdo išnaudojimus, papirkinėjimus. Tai yra realu.
Taip neturėtų būti, bet jei būtų kameros, tai gal santykiai tarp kalinių, tarp kalinių ir prižiūrėtojų būtų kitokie. Kalbant apie narkotikus, tai žinau tokių varganų narkomanų, kurie net eina į tą kalėjimą, kur tarnauja, skalbia, plauna, leidžiasi visaip išnaudojami, kad tik gautų narkotikų.
Jeigu jau narkotikai yra taip smarkiai paplitę įkalinimo įstaigose, tai gal prie jų platinimo prisideda ne tik kaliniai, bet ir prižiūrėtojai?
Reikėtų taip manyti. Net ir Kalėjimų departamento ataskaitose užsimenama, kad narkotikai atkeliauja į kalėjimus tokiu būdu. Aišku, nepagautas – ne vagis. Sunku pasakyti, bet, kai tenka bendrauti su kaliniais, tai, kad tiek jau prišaudytų, primėtytų tų brasokų vadinamų, tai taip nėra. Yra juk ir tokių gerai besijaučiančių, turtingų kalinių, kuriems yra paprasčiau, kai pas juos ateina su mažu atlyginimu prižiūrėtojas ir pašneka truputį...
Pereikime prie nuteistųjų socialinės integracijos klausimų. Jūs šioje srityje dirbate daugiau negu 20 metų. Nuo ko prasideda iš kalėjimo į laisvę išėjusio asmens socialinė integracija?
Nuo ko prasideda? Nuo nieko. Štai Rolandas, kuris neseniai išėjo iš kalėjimo, seniai neturi giminių, ilgai kalėjęs, jis neturi jokių įgūdžių – tiesa, jų ir neturėjo – jis turi visiškai menką išsilavinimą, neturi jokių profesinių žinių, labai anksti pradėjo vartoti alkoholį, nes jo tėvai gėrė, gėrė, kol jį pragėrė. Jis nieko nesugeba, prasėdėjęs kalėjime 15 metų... Ir toks išeina į laisvę. Mes jį nusiuntėme į Kauno gatvėje esantį socialinės paramos centrą, kuris suteikia galimybę gauti ir vienkartinę, ir ilgalaikę pašalpą, bet Rolandas šiandien lieka gatvėje ir kur jis eina? Be abejo, susirado draugą, kuris sako: „Einam, Rolai, nesuk tu galvos, pagersim, pabūsim kartu, bet tu turėsi nueiti į parduotuvę, kažką nukniaukti“. Taip ir prasideda Rolando vaikščiojimai. Ilgalaikę pašalpą jis galės gauti tik po dviejų mėnesių, tai yra 700 litų, tai visi sakys, kad jis turės daug pinigų, bet niekas neklausia, kaip Rolandas gyvens tuo du mėnesius. Per tą laiką jis slankioja gatvėmis, geria, vagia, jį nutveria ir uždaro į areštinę, vėliau jam perskelia galvą, paguli jis tada ligoninėje. Mieli bičiuliai, visa tai kainuoja, tai yra policijos darbas, jo pavogti daiktai, apsauga. Dešimt nusikaltimų jis padarys, o dėl vieno pagaus, bet dėl tų dešimt nusikaltimų sistema dirbo, aiškinosi, gaudė. O tokių žmonių yra apie 2000. Kas paskaičiuos tuos dalykus?
Reikėtų orientuoti žmogų. Kalbant apie tas pašalpas, tai, jeigu jam nepadedi su tais pinigais tvarkytis, tai ar tu jam tuos pinigus šiandien duosi, ar po dviejų mėnesių, niekas nuo to nepasikeis, nes jis neturi įgūdžių tvarkytis su pinigais ir juos tiesiog prageria.
Ką tada reikėtų daryti, kad pavyktų pakeisti šią situaciją?
Aš manau, kad turėtų specialūs centrai. Pavyzdžiui, Slovėnijoje, po kalėjimo žmones perima socialiniai centrai, kurias finansuoja valstybė. Žmonės iš kalėjimo ateina į centrą, pasirašo sutartį, yra tam tikri įsipareigojimai, planai ir tas žmogus nesiblaško, kadangi jis nemoka elgtis su pinigais, tai jis bus palydėtas.
Pas mus dažnai išėję iš kalėjimų žmonės vėl į juos grįžta ir vėl sukasi ratelis. Nusikalstamumas jaunėja ir ta pradžia merdėjimo kalėjime, sukimosi šimtus kartų atskirtyje žmogų visiškai nuskurdiną, padaro jį neįgalų.
Dažnai galime išgirsti posakį, kad kalėjimas žmogaus nepataiso, o tik dar labiau sugadina. Ar, Jūsų manymu, tai yra tiesa?
Žmonėms, kurie išeina iš kalėjimo ir slankioja gatvėmis, kalėjimas yra kaip namai ir jų elgesys laisvėje yra siekiamybė grįžti į tuos namus.
Kalėjimas turėtų taisyti žmogų, bet nėra sąlygų kalėjime taisytis dėl to, kad nėra palaipsninio paleidimo, žmogus sukasi vienoje vietoje ir jis neapčiuopia, kur jis taisosi, kur jis gali būti geresnis.
Kalbant apie nuteistųjų socialinę integraciją, turbūt didžiulį vaidmenį šiam procese vaidina visuomenė, jos požiūris į buvusius kalinius yra labai svarbus. Žiūri į nuteistąjį ir mato nusikaltimą – vagis, žmogžudys, prievartautojas – tačiau nemato žmogaus – tai klasika tapęs apibūdinimas asmens reakcijos į nuteistąjį. Kaip galvojate, ar Lietuvoje tos požiūris į buvusius kalinius yra gajus?
Yra tame dalis tiesos. Žmogus, išėjęs iš kalėjimo, nusivalkioja, prasigeria, tai, tarkime, į darbą jis negali eiti jokiu būdu. Toks žmogus neturi, kur miegoti, neturi, kur valgyti, kur nusiprausti.
Darbdavys, kai tu ateini su jau pailsėjusiu nuteistuoju, visai draugiškai reaguoja. Nėra taip masiškai paplitęs tas požiūris, kurį minėjote. Aišku, jeigu atėjo žmogus, nieko nemokantis, nieko nežinantis, dar vakar gėręs, tai darbdavys, be abejo, jo nepriims, o, jei dar pasireiškia nuteistasis visa savo subkultūra, tai tikrai nėra šansų įsidarbinti. Reikia dirbti su žmogumi, atpalaiduoti jį nuo to buvusio laikotarpio kalėjime, kad jis pilnai galėtų integruotis.
Nusikaltusio žmogaus atsiprašymas, kaltės pripažinimas, kaip rodo teismų praktika, dažniausiai padeda sušvelninti bausmę. Vis dėlto, dėl tokios praktikos yra nemažai pasipiktinusių, kurie abejoja nusikaltusiųjų atsiprašymo nuoširdumu. Kaip Jūs tai vertinate?
Čia kaip ir su vaikais yra – jeigu tu baudi, tai turi bausti iš karto už tai, ką jis padarė. Jeigu priverti jį atsiprašyti, tas atsiprašymas gali būti toks automatinis.
Atsiprašymas yra labai svarbu, bet jis turėtų būti pakeliui, po to... Aš nešvelninčiau bausmės, nes, jei yra nusikaltimas, tai turi būti skirtas laikas, kad apgalvotum, kas įvyko. Per tą laiką reikia pažiūrėti, ką tu darai, koks tu esi, kokie tavo siekiai. Dabar sakome, kad „atsiprašyk ir žiūrėsime, gal tau sumažins bausmę“. Aš galvoju, kad turėtų ateiti noras pakeliui atsiprašyti ir susitvarkyti su savo sąžine, tai yra atliekant bausmę. Nereikėtų atsiprašyti vien dėl to, kad iš to tu turėsi naudą.
Kalbėdami apie visuomenės požiūrį į kalinius, nusikaltėlius, nereikėtų pamiršti ir politikų požiūrio į juos. Neretai, kai įvykdomi itin žiaurūs nusikaltimai, politikai vis prabyla apie mirties bausmės grąžinimą. Kaip Jūs vertinate tokias reakcijas?
Kai kalba apie mirties bausmę, kad nužudykime juos, tai man atrodo visa tai rodo valstybės bejėgystę, jeigu tu nori žmogui tuo pačiu atsikeršyti. Man atrodo, kad, jeigu tu klysti, bičiuli, tai aš tau turiu padėti. Mūsų organizacijos misija tokia ir yra. Bet mūsų valstybė nepaskaičiuoja, kiek kainuoja ta netvarka, į kurią patenka žmogus, išėjęs iš įkalinimo įstaigos. Valstybė turėtų rūpintis tais žmonėmis. Tarkime, dada tu kalbi už nuteistąjį, atsivedi nuteistąjį į televiziją, tai dalis žmonių mato, kad jis nėra baubas.
Tie kalinukai kaip žvėriukai išeina į laisvę pikti. Jis pyksta, nes yra silpnas, ir jam yra pripumpuota, kad valstybė yra jam skolinga, nes jis sėdėjo, o dabar jam esą viską reikia duoti, o valstybė ir duoda, tarkime, pašalpas, neklausdami nei kam, nei dėl ko. Tada susikuria neteisingas santykis. Mes turėtume tą žmogų, išėjusį iš kalėjimo, pasiimti, padėti jam, palydėti jį, nes, tarkime, asmeniui, tik išėjusiam iš įkalinimo įstaigos, įsidarbinti yra nulis galimybių, o kadangi neįsidabins, tai turi pasivogti pinigų, kad galėtų pragyventi. Tai, kad nenumato valstybė žmogaus įsidarbinimo procesui pinigų, yra nesuprantama. Su gėriu, meile, atjauta ir pagarba gali labai smarkiai pakeisti žmogaus būdą, charakterį, požiūrį, mažinti atstumą tarp visuomenės ir nuteistųjų.
Atsakingai sakau, kad didžioji dalis žmonių, išėjusių iš kalėjimo, nori gyventi, bet mes jiems įpūtėme tą tokį žinojimą, kad esi nevykėlis ir tau gyventi tiesiog tarp mūsų nereikia.
