Jeigu gamtoje viskas vyktų pagal mūsų sugalvotą kalendorių, šiandien švęstume pusiaužiemį. Taip rodo kalendorius, tačiau iš tikro žiema yra pati ilgiausia iš visų metų laikų, ji gali užtrukti iki kovo pabaigos, - vadinasi, jos vidurys bus kada nors vėliau. Dabar galime pasidžiaugti kitais jos laimėjimais ir pakalbėti apie tai, kas svarbiausia gamtai ir mums.
Atrodo, kad visai neseniai pradėjusi ilgėti diena jau gali didžiuotis pirmais tikrais rezultatais: ji “prisidūrė„ pusvalandį šviesos. Dabar kiekvieną dieną gimsta 2-3 minutės naujos šviesos, ko gero, greitai šiuos pokyčius pastebėsime ir be kalendoriaus ar laikrodžio perspėjimų.
Šviesos atėjimas - amžinas dalykas. To sulaukiame bet kurią žiemą. Tačiau šių metų žiemą mūsų mintys skirtos kitkam: kaip reta snieginga, nors ir nešalta, ji iki kalendorinio vidurio sukėlė tiek rūpesčių, kad daugeliu atvejų net sunku įsivaizduoti, kaip pavyks sulaukti pavasario.
Daugiausia dėmesio skiriame mūsų žvėrims - stirnoms, danieliams, elniams, kuriems tokia sniego danga yra per gili. Stirnos per tokį sniego patalą, dar visai neseniai buvusį purų ir klampų, smego iki žemės, jų kojos buvo per trumpos braidyti ir ieškoti maisto. Kasdien žvėreliai nuklampodavo keletą dešimčių metrų ir graužė žievę, kramtė medžių šakų galiukus, spyglius. Šis maistas žiemą įprastas, jo žvėrims pakanka. Pasirinktose žiemojimo vietose stirnoms yra du svarbūs reikalavimai: maistas ir guoliai. Jeigu jos randa plikos žemės lopinėlį ar gali jį prakapstyti savo kanopėlėmis, toks guolis užtikrina joms saugų ir sveiką gyvenimą. Ne visur stirnos rado tokius guolius, todėl daug jų, sergančių, nesikeliančių nuo sniego, surinko ir globoti paėmė miškininkai, gyvūnų globėjai, medžiotojai. Šernai per tokį sniegą keliauja lyg laivai - braukdami gilias vagas. Šernams iki šiol buvo viena palanki žiemojimo sąlyga: dirva daug kur visai neįšalusi, tad jie knisdami gali rasti maisto. Tiesa, šernai patraukė prie šėryklų, ten renkasi ir kiti žvėrys.
Po šios savaitės atlydžių kai kas pasikeitė, - gal ir ne taip, kaip tikėjomės, tačiau sniegas suslūgo ir pašalus sutvirtėjo. Gali būti, kad juo be vargo keliaus kiškiai ir lapės, kiaunės, bet nežinia, ar jis išlaikys stirnas. Jeigu jų kojos smegs į sniegą, suledėjusios jo briaunos žalos gyvūnus. Dabar pats svarbiausias dalykas - ramybė, nes nebaikštinami, negąsdinami gyvūnai keliauja atsargiai, rečiau susižeidžia. Jau uždrausta medžioti gyvūnus varant, taigi miškuose jų niekas negainios.
Tačiau iš daugelio Lietuvos regionų gauname žinių, kad stirnas, kitus žvėris vaiko palaidi šunys. Kai šunį sniegas išlaiko, o stirna jame grimzta, tokios beprasmės “lenktynės“ gali būti pavojingos stirnoms. Todėl žinokite patys ir pasakykite savo kaimynams: šuo turi būti tik savo kieme, už jo padarytą žalą gamtai atsako šeimininkas. Mes neturime teisės rizikuoti gyvūnų gyvybėmis.
Atėjo sunkios dienos kurapkoms - jos jau seniai paliko atvirus laukus ir persikėlė prie žmonių, tačiau čia maisto nėra daug. Be to, prie žmogaus glaudžiasi ir plėšrūnai. Kurapka daugeliui jų - geidžiamas ir nelabai sunkiai sumedžiojamas grobis. Pasirūpinkime kurapkomis.
Kol mes kasame sniegą, rūpinamės žvėrimis ir paukščiais, gamtoje gimė dar viena (visai nežiemiška) naujovė: nuskardėjo pirma pavasariška didžiosios zylės giesmė. Jos nesudėtingas, bet labai skardus ir tokiu metu tiesiog maloniai glostantis skiemenavimas yra didelė dovana mums visiems. Šioms giesmėms paukščius paskatino atodrėkis ir šiltos dienos. Dar bus žiema, dar nutils paukščiai. Tačiau giesmių nei jie, nei mes tikrai nepamiršime.
Selemonas PALTANAVIČIUS
