Rūta Klišytė
Rovaniemi, Santa Klaus village 96930, Arctice Circle – tai adresas, kuriuo nūnai tarptautine (anglų) kalba galite parašyti laišką Kalėdų Seneliui. Jo namai – jau už speigračio, Suomijos Rovaniemi miestelyje. Taip, net ir už speigračio gyvena žmonės. Tai lapiai. Laplandija yra jų ir Kalėdų Senelio gimtinė, kurią aplankyti per Kalėdas svajoja ne tik kiekvienas vaikas.
Namelis ant speigračio
Kalėdų Senelio vardas samiškai skamba itin linksmai – Joulupuki, o gyvena jis Rovaniemio miestelyje (kas samiškai reiškia piliakalnį), esančiame už 8 km į pietus nuo poliarinio rato. Kad patektum į Joulupukio būstinę, esančią lyg tyčia tiksliai ant speigračio, reikia įveikti tamsoką ledo olą, kuri vieniems atrodo lyg siaubo kambarys, kitiems – nuostabi vieta, pilna paslaptingų Laplandijos gamtos garsų. Baltabarzdis Joulupukis, jei kantriai palauksite netrumpoje eilėje, pasitiks jus medinėje trobelėje, prikrautoje maišų su laiškais ir dovanomis, sėdėdamas patogiame krėsle. Jis maloniai bendrauja ir paveiksluojasi su lankytojais (vos neparašiau – maldininkais, mat kai kurie jų, ypač vaikai, Senelio draugijoje patiria tikrą religinę ekstazę). Joulupukis išties turi dieviškų bruožų, garsėja teisingumu ir nepaperkamumu: jam nėra išskirtinio lankytojo ir nesvarbaus laiško.
Mažai kas žino, kad Kalėdų Senelio gimtinė siaubingai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Rovaniemis, istoriniuose šaltinuose minimas net nuo 1453 m., 1944 m. buvo sudegintas beveik iki pamatų. Atsitraukdami naciai siaubė Suomiją, naudodami vadinamąją išdegtinos žemės taktiką, ir, nors žmonių žuvo palyginti nedaug (juk tai itin retai apgyvendintas kraštas), šalis patyrė milžiniškų materialinių nuostolių. Įprastai lapių gyvensenai, jų pagrindiniam verslui – elnininkystei – buvo suduotas skaudus smūgis. Iš likusių 6 500 Suomijos lapių (arba samių, bet nepainiokite su suomiais) vos daugiau nei tūkstantis dar nepamiršę gimtosios kalbos.
Rovaniemio miestelyje yra ir puikus Laplandijos krašto muziejus „Arcticum“, šalia Oiunasjokio upės, kuriame yra ir Arktikos mokslinių tyrimų centras. Beje, šiame atšiauriame krašte, Ivalojokio upės apylinkėse, XIX a. rasta aukso (Ivalojoki samiškai – Aukso upė). Arkties zoologijos sodas ant speigračio (nepamirškite pasiimti raštiško liudijimo, kad jį kirtote!) – taip pat įstabus, jo voljerus su šiaurės gyvūnais galima apvažiuoti ir rogėmis.
Virtuvėje karaliauja elniena
Maistas tokioje šalyje turi būti riebus ir sotus. Tačiau kiaulienos kvapą Laplandijoje pagaliau galėsite pamiršti. Žvėriena kvepia stipriau ir, be abejonės, yra nepalyginti sveikesnė, nes šiaurės elnių bandos šiame krašte ganosi laisvėje ir ėda tai, ką Dievas duoda. Elnininkyste Laplandijoje verčiasi beveik vien vietiniai, nes tik jie turi teisę prekiauti šios egzotiškos gyvulininkystės šakos produktais – šiaurės elnių mėsa, ragais ir kailiais.
Samiai elnieną vadina poro. Jeigu užeigoje užsisakysite poronkaristys, galite būti ramūs: tai bus šimtaprocentinis šiaurės elnio kumpis, patiekiamas su bulvių koše ir grybų arba bruknių padažu, kuris gali varžytis su puikiausiu itališku pomidorų padažu. Kitas tradicinis samių patiekalas yra riekko – snieginės putpelės kepsnys. Patiekiama ir raudona žuvis, ir laplandiškas sūris, o veikiausiai prabangiausias ir brangiausias pasaulyje desertas gaminamas iš tekšių (Rubus chamaemorus) uogų, saamių vadinamų lakki arba hilla. Tai erškėtinių šeimos ypač šalčiui atsparus pelkėse vešintis augalas, dar vadinamas šiaurės apelsinu, nes turi nepaprastai daug askorbo rūgšties. Šviežių tekšių uogų vargiai nusipirksite net Laplandijoje, o štai tekšių (taip pat spanguolių, šaltalankių) likerio ar uogienės tikrai paragausite.
Klajoklių lapių tradicinės užeigos negalima pavadinti restoranu, nors kainos joje prilygsta restorano įkainiams. Užeiga primena lapių kota – apvalią jurtą su židiniu viduryje, kurios interjeras papuoštas tik elnių kailiais ir ragais. „Restorane“ galime pasiklausyti ir labai neįprastų lietuvių ausiai lapių dainų jojku, atliekamų pritariant būgnams.
Kalėdinės dovanėlės
Šiukštu būtų prieš Kalėdas neišsiperti juodojoje samiškoje pirtyje. Tai tikrai smagu, jei tik nesate ypatingas švaruolis ar drovuolis. Mat samiai itin rūpinasi lygiomis lyčių teisėmis ir nė nesiruošia išvaryti iš priepirčio pliko vyro, atsidūrusio tarp nuogų moterų. Kita vertus, tai primityviausia pirtis be kamino: mažos trobelės viduryje stovi atviras akmenų ugniakuras, o dūmai verčiasi pro skylę viršuje. Tad sienos čia aprūkusios nuo suodžių, tad net ir gėdydamiesi nesiglaustykite prie jų!
Haskių kinkinys vietoje sniegomobilio
Sunku atsispirti neįsigijus ir samiškų suvenyrų – rankų darbo gaminių iš šiaurės elnių odos, raudonai ataustų tradicinių vilnonių drabužių, pirštinių, kepurių. O vyrai blizgina akis į suomiškus peilius, vadinamąsias finkas, kurių čia parduotuvėlėse – devynios galybės. Žymiausi jų yra Marttiini markės, pavadinti juos gaminti pradėjusio kalvio vardu.
Laplandijoje yra ir egzotiškų pramogų, o populiariausia šiuo metu – kelionė rogėmis, traukiamomis haskių kinkinio. Pasivažinėti Laplandijoje galima ir šiaurės elniais, o sniegomobiliai šiomss transporto priemonėms akivaizdžiai pralaimi, mat jaukūs gyvūnai teikia ypač daug džiaugsmo. Maršrutą rogėmis galima pasirinkti nuo 3 km atkarpos saugia sniego trasa iki savaitę trunkančios gan pavojingos kelionės sniegynais. Vadinamasis haskių safario sezonas Laplandijoje tęsiąsi nuo lapkričio pabaigos iki pat gegužės, per tą laikotarpį ištvermingieji haskiai, taikūs ir linksmo būdu, sukaria iki 4 000 km.
