Pardavėjai pasistengė
Nors iki Kalėdų dar trys savaitės, žmonės jau dairosi dovanų artimiesiems ir draugams, o daugelis prekybos tinklų ir įvairių paslaugų teikėjų šventei skirtas akcijas pradėjo dar lapkričio viduryje. Pasakodami, kas lemia kalėdinių akcijų pradžią, didžiųjų prekybos tinklų ir centrų atstovai sakė, kad miestuose įžiebus egles, šventiškai papuošus gatves žmonės pradeda ruoštis žiemos šventėms, o jie atsiliepia į pirkėjų pageidavimą neatidėti visko paskutinei minutei. Taip esą yra visoje Europoje.
Neatsilieka telekomunikacijų bendrovės, siūlančios už ypač mažą kainą įsigyti naujausių mobiliųjų telefonų, madingų aksesuarų bei pradžiuginti jais savo artimuosius. Tiesa, vienos bendrovės atstovai užsiminė, kad kaimyninėje Latvijoje specialūs kalėdiniai pasiūlymai pasipila pora savaičių vėliau nei Lietuvoje.
Vieni prekybininkai planuoja, kad šiemet šventiniu laikotarpiu išleisime kiek daugiau pinigų negu pernai, kiti tikisi, kad prekybos vietose jų paliksime bent jau ne mažiau negu praėjusiais metais. Ir, žinoma, visi išvardijo, kokių grožybių ir gėrybių pasiūlys…
Prekybininkų pastangas vieni giria, kiti peikia, o treti primena, kad tame šurmulyje pamirštame svarbiausią dalyką – pačią Kalėdų šventės prasmę.
Pradeda per anksti
„Man šios šventės labai svarbios. Joms ruoštis pradedu iš anksto, nes vieną kitą dovaną darau savo rankomis. Tačiau man nepatinka, kai jau lapkričio viduryje visur pilna plastikinių eglučių“, – sako vilnietė Inga. Dovanų paieškos paskutinei dienai ji nepalieka – pasidaro sąrašiuką, kas kam tiktų, ir jau nuo lapkričio jį nešiojasi. „Bet tai nereiškia, kad man tas dovanas reikia lemputėmis apkabinėti – ir taip išsirinksiu!“ – juokiasi ji.
O štai pedagoge iš Marijampolės prisistačiusi Audronė, sutikta ant vieno prekybos centro slenksčio, prisipažįsta kasmet po švenčių sau pasižadanti, kad kitais metais tai jau tikrai nepasiduos kalėdinei karštinei. Bet štai vėl kolegės sugundė ir laisvą dieną visos kartu atlėkė į Vilnių. „Vis dėlto šventinė atributika neturėtų pasirodyti taip anksti“, – įsitikinusi ji.
Nuomonės, kada turėtų būti pradedama kalėdinė prekyba, skiriasi. Vieniems kuo anksčiau, tuo geriau, kitiems – atvirkščiai, o Inga žeria tiesiai: „Gal apsiribokime keliomis savaitėmis, kad iš Vėlinių ramybės iškart neperšoktume į džiaugsmingą šurmulį.“
Du vaikus ir du anūkus turinti vilnietė Sigita prisipažįsta, kad jai nėra nieko baisiau už žmones, kurie švenčia nežinodami ką: „Tokių švenčių šurmulyje jaučiuosi kaip iškreiptų veidrodžių karalystėje. Šventos Kalėdos yra Kristaus gimimo šventė, Adventas – šios šventės laukimas. Visa tai niekaip nesusiję su apsipirkimu.“
Paklausta, ar perka dovanų vaikams ir anūkams, Sigita atsako: „Vaikams po eglute padedu dovanų, bet dažniausiai perku reikalingą daiktą, nes neturiu pinigų švaistymui. Anūkams nupirkau po žaisliuką. Bet mums svarbiausia pabūti kartu – vakare visi susėsime prie Kūčių stalo, paskui eisime į Piemenėlių mišias Katedroje.“
„Dovanas vaikams reikia rinkti apgalvotai, – į pokalbį įsiterpia Lijana, prieš kelerius metus nusprendusi savo sūnui padovanoti vertingą knygą. – Atspėkite, ar jis apsidžiaugė, kai Kalėdų Senis kitiems pirmokams teikė naujus mobiliuosius telefonus ir net įrideno į salę žvilgantį dviratuką? Nusivylė, nes vaikai iš jo juokėsi, kad labai jau prasta dovana.“ Nuo to laiko moteris teigia perkanti tokias dovanas, kad būtų „kaip visų“.
Ne daiktai suteikia laimės
„Ilgą laiką gyvenome skurdžioje visuomenėje, negalėjome pradžiuginti artimo žmogaus net šampūno buteliuku ar dėžute tirpios kavos, o dabar galime įteikti artimiesiems kur kas geresnių dovanų, tuo reikia džiaugtis“, – sako psichologas Gediminas Navaitis. Anot jo, kalėdinė pirkimo karštinė turi ir gerąją pusę, tik gaila, kad rūpinimasis materialiais dalykais neretai užgožia dvasinius. „Žodis „dovanoti“ reiškia ne tik daiktų teikimą, bet ir mokėjimą pradžiuginti. Jei dažniau prisimintume, kad šventos Kalėdos yra ramybės, dvasinio susitaikymo, tobulėjimo metas, mūsų elgesys ir dovanos būtų labiau susietos su šiomis vertybėmis.“
Anot psichologo, jei su kuo nors santykiai paviršutiniški, pakaks ir formalios dovanos, bet renkant dovaną artimiesiems būtina pagalvoti, kas juos pradžiugintų. Daiktai, sako jis, palengvina gyvenimą, suteikia patogumo, bet „jie negali padaryti mūsų laimingų, laimę gali suteikti buvimas su artimu žmogumi, pagalba, kai jos reikia, ir net žvaigždėta naktis“.
Prekybininkai nieko nauja neatrado – tik prisitaikė prie mūsų nuotaikų. Pasak psichoterapeuto Olego Lapino, laukdami Kalėdų ir Naujųjų metų natūraliai laukiame kažko naujo, ypatingo. „Žmonės tų pasikeitimų laukia pakiliai nusiteikę. O kad ta šventinė nuotaika, kuri lydėjo žmones nuo pagonybės laikų, yra apkabinėta girliandomis – tai jau verslas, kuris gana sėkmingai prisitaiko prie mūsų ir pelnosi, nes per Kalėdas žmonės išleidžia labai daug pinigų“, – sako jis.
Anot O.Lapino, šiuo metu žmonės yra savotiškoje transo būsenoje. „Apimti kalėdinės karštinės jie darosi labai dirglūs, nervingi, bet aš nemanau, kad taip yra dėl prekybininkų mums daromos įtakos. Žmonės patys save programuoja: reikia dar ką nors nupirkti, nieko nepamiršti. Nors dar namuose neyt nežybsi eglutė, giliai spintoje jau slepiama 20-ta dovana… Žmonės pradeda tikėti, kad dovana, atributika suteiks vidinės ramybės, kad būtinai reikia už pinigus nusipirkti džiaugsmo“, – sako psichologas ir priduria, kad atsispirti šiai karštineigali tik dvasingi žmonės.
Ko reikia vaikams?
Kalbėdama apie kalėdines dovanas mažiesiems, vaikų ir paauglių psichologė Renata Skruolienė pabrėžia, kad tai, ką jiems dovanojame ir kaip jie tas mūsų dovanas priima, labai priklauso nuo tėvų ir vaikų santykių.
„Tėvai šiuolaikinėje visuomenėje nuolat konkuruoja, skuba ir per mažai laiko skiria atžaloms, todėl jaučiasi kalti, o tada daiktais, vienkartinėmis akcijomis bando kompensuoti bendravimo stoką: kuo daugiau nuperka, tuo labiau myli. Užuot pabuvę kartu, jie dovanoja daiktą. Vaikai yra vaikai: jų norai dideli, jie moka už juos pakovoti, ir kartais tėvai pasiduoda atžalų kaprizams – tai tarsi kompensacija, kad negali būti gerais tėvais. Tose šeimose, kur tėvų ir vaikų santykiai šilti, vaikams užtenka tėvų dėmesio ir meilės, daiktai nėra taip sureikšminti“, – aiškina ji. Psichologė pabrėžia, kad turi būti sveiko proto ribos: tėvai turi gebėti atsilaikyti prieš milžiniškus atžalų norus.
Vaikų psichologė taip pat atkreipia dėmesį, kad jei darželyje ar mokykloje susitariama, už kokią sumą turi būti nupirkta dovanėlė, susitarimo tėvai turėtų laikytis: „Brangias, madingas dovanas nebūtina ištraukti prie visų – jas galima įteikti namuose, nes kai vieni vaikai jomis didžiuosis, kiti gali jaustis nuskriausti.“
Jei vaikai – jau paaugliai, tėvai turėtų nepamiršti, kad jiems svarbu mada, neatsilikti nuo bendraamžių, nes nuo to priklauso jų savijauta, statusas grupėje. „Paaugliui labai sunku būti kitokiam, taigi tėvai turėtų elgtis kūrybingai – pavyzdžiui, jo trokštama dovana gali būti paraginimas ko nors siekti ar paskatinimas už kokius nors rezultatus“, – pataria R.Skruolienė.
Į klausimą, ar daiktas, kurio reikia ir kurį tėvai vis tiek nupirktų, gali būti džiuginanti kalėdinė dovana, psichologė atsako: „Vaikai rašo laiškus Kalėdų Seneliui, kad pasufleruotų tėvams, ko jie norėtų, kas juos pradžiugintų. Bet jeigu šeima gyvena skurdžiai, gal vaiką pradžiugins ir striukė – tokia, kokios tėvai paprastai nepirktų, tačiau planuodami ją įteikti kaip kalėdinę dovaną, pataupė.“
Vis dėlto svarbiausia, pabrėžia R.Skruolienė, ne daiktai, o dėmesys. „Pavyzdžiui, vaikų globos namuose gruodį vaikai būna užpilti saldainiais. Ir žaislų tuo metu būna perteklius. Bet labai mažai žmonių jiems dovanoja savo laiką – eina su vaikais į ekskursijas, kartu šoka, bendrauja. Net saldainius jie vienaip valgys, kai kažkas tik padalins, o kitaip – kartu su geradariais grįžę iš kokios nors išvykos“, – sako psichologė. Todėl svarbu ne tai, ką perki ir dovanoji: kartais ir smulkmena gali sušildyti. „Svarbu dažniau pabūti kartu, ką nors veikti, pasidžiaugti švente, o ne bėgioti po prekybos centrus, nes tada nereikės dėmesio trūkumo užkišti kokia nors brangia dovana“, – teigia pašnekovė ir priduria, kad laikas, praleistas su vaiku, – tai investicija į ateitį, į jo asmenybę.
Daug prarandame
Jeigu mūsų visuomenė būtų tokia, kaip rodo apklausos – 80 proc. tikintys katalikai, turbūt ir pasiruošimas šventoms Kalėdoms būtų ne toks paviršutiniškas, o apmąstant gyvenimą, su didesniu rūpesčiu ir pastangomis suteikti džiaugsmo savo artimiesiems, savo šeimai. Ir verslas prie to taikytųsi – tikriausiai šventės neprasidėtų rudens viduryje, o Adventas būtų laukimo, pasiruošimo Kristaus gimimui laikotarpis. Tačiau skelbiamės, kad išpažįstame krikščioniškas vertybes, o praktiškai tai daro gal tik 20 ar 30 proc. žmonių; visi kiti panyra į paviršinis blizgesys.
Manau, kad abi pusės veikia viena kitą. Verslininkai siekia didesnio pelno ir skatina pirkti, viliodami visokiomis akcijomis ir triukšmingais skambaliukais, o žmonės čiumpa tą jauką kaip žuvelės. Tačiau pasinerdami į blizgančių dovanėlių šurmulį galbūt nepajunta, kad praranda didesnę vertybę – ramybę, susikaupimą, tiesiog pabuvimą vienas su kitu, kuriam nebūtinai reikia papildomų daiktų ar dovanų. Gaila, kad mes daug prarandame, nes galėtume švęsti prasmingiau ir daugiau džiaugsmo suteikti vieni kitiems.
Kiekvieno valia rinktis
Kalėdinė prekyba nėra lietuviškas fenomenas – mes perėmėme europietišką patirtį. Žaisliukams, kitoms kalėdinėms prekėms taikomos nuolaidos identiškos kitoms sezoninėms nuolaidoms, kurios taikomos atsižvelgiant į žmonių vartojimo ir pirkimo ciklus. Tai veikia: akcijos sukuria triukšmą, pritraukia žmogų, nuolaidos stimuliuoja pirkti ir vartoti.
Nors Bažnyčia sako, kad kalėdinė dvasia nesusijusi su dovanomis ir pirkiniais, žmonėms didžiosios metų šventės – proga susitikti su visa gimine. Jiems reikia prekių, todėl jie eina į parduotuves. Šiuo periodu ir prekybininkai deda maksimalias pastangas siekdami pritraukti pirkėjų, nes jiems tai pats pelningiausias laikotarpis per visus metus.
Natūralu, kad malimasis po parduotuves, dovanų ieškojimas ir pirkimas erzina kai kuriuos žmones. Tačiau vieni burba, kiti džiaugiasi, nes vieniems apsipirkimas yra kančia, o kiti mėgsta pirkti. Todėl vieni eina į mišką pasivaikščioti, o kiti važiuoja į akropolius. Kiekvieno valia rinktis.
Rasa Žuolytė
