Sovietų ideologija atvirai propagavo ateizmą ir visais būdais siekė, kad Kalėdų bei Kūčių šventės nebūtų minimos ir jų neliktų. Siekta įtikinti, jog Kalėdos yra pagoniška šventė, kurią minėti ištikimiems komunistams yra nepriimtina. Vienu metu buvo uždrausta net ir kalėdinė eglutė – ji laikyta buržujišku simboliu. Kaip atsvarą Kūčių ir Kalėdų tradicijoms Sovietų Sąjunga pagrindine žiemos švente padarė Naujuosius metus. Visgi Kūčių ir Kalėdų tradicijos ne tik nedingo, bet ir tapo tam tikra pilietinio pasipriešinimo forma.
Kūčios Sibire, pasibaigusios lediniame karceryje
Kalėdos bei Kūčios dažnai atsispindi ir tremtinių bei politinių kalinių atsiminimuose. Šias šventes tremtiniai minėdavo net ir gyvendami itin atšiauriose ir sudėtingose sąlygose, stokodami maisto, medicinos priemonių ir padoraus stogo virš galvos.
„Atėjo Kūčios. Po patikrinimo visos mūsų brigados lietuvaitės susirinkome prie vienų gultų. […] Pasimeldėme, padėkojome Dievui, kad dar turime gabalėlį duonos, prisiminėme namus, nubraukėme ištryškusias ašaras, pabučiavusios kiekviena savo gabalėlį duonos, suvalgėme. Persižegnojome ir išsiskirstėme. Rytoj Šv. Kalėdos, bet Kalėdų rytas mums neišauš – laukia sunkus darbas“, – taip gražiausias žiemos šventes prisiminė buvusi politinė kalinė gydytoja Joana Ulinauskaitė-Mureikienė savo knygoje „Likimo išbandymai“.
Joana Ulinauskaitė-Mureikienė taip pasakoja apie 1950 m. Kūčių vakarą. Tuo metu ji kalėjo Norilsko lageryje – vienoje iš kalinimo įstaigų, turinčių sunkiausias sąlygas. Tuo metu J.Ulinauskaitei-Mureikienei buvo vos 22-eji, o Sibiro šiaurėje ji buvo praleidusi jau ketverius kalinimo metus.
Kituose tremtinių atsiminimuose taip pat dažnai iškyla duonos simbolika, esama istorijų, kuomet tremtiniai dalį duonos davinio „atsidėdavo“ šventėms ir taip stengėsi sukurti gausesnių švenčių vaizdinį sau ir savo šeimoms.
Neretai sunkiausios būdavo būtent pirmos žiemos šventės nelaisvėje. Apie nesvetingą 1941 m. žiemą savo prisiminimuose rašė ir Stasys Jameikis, kuris į tremtį pateko būdamas 27-erių. S. Jameikis prisimena, jog tą Kūčių dieną brigadininkai, rodos, tyčia bandė sunkiu darbu kuo labiau išvarginti kalinius, bet tai jų nepalaužė.
„Sustoję tyliai sukalbėjome poterius, tylos minute pagerbėme jau žuvusius mūsų tautiečius. […] Plotkelę teko padalinti vyriausiam iš mūsų. […] Plotkelę? Plotkelę atstojo Maziliausko rankose kryžiaus ženklu pažymėta lagerinės duonos žiauberėlė, kurios po truputį kiekvienas atsilaužėme ir dar kartą persižegnoję suvalgėme. […] Staiga mūsų visų nuostabai, kažkuris iš mūsų nelaimės draugų – Lietuvos žydų […] – ant stalo padėjo mums dėžutę mėsos konservų, dar turbūt iš laisvės atsivežtų, apsaugos kameroje užslėptų ir iki tol išlaikytų“, – savo prisiminimų knygoje „Traukinys rieda į amžinatilsį“ rašė Stasys Jameikis.
Tai puikus įrodymas, jog Kūčios tremtyje suvienydavo ne tik skirtingų tikėjimų žmones, bet ir tapo tam tikra pasipriešinimo forma, noru įrodyti prižiūrėtojams, jog jų žiaurumas nenugalės vidinės tremtinių ir kalinių ištvermės. Vis dėlto, ši istorija sulaukė žiaurios sovietų sistemos reakcijos. Visi kaliniai, kurie tą dieną nusprendė paminėti Kūčias buvo įkalinti karceryje, kurio šaltį ištvėrė tik nedidelė dalis minėjusiųjų lietuviams svarbią šventę.
Kalėdiškai išpuoštas partizanų bunkeris
Tuo metu, kai tūkstančiai tautiečių visomis išgalėmis stengėsi nepamiršti svarbiausių Kūčių ir Kalėdų tradicijų Sibire ir kitose tremties vietose, dalis lietuvių šventes praleisdavo partizaninio karo bunkeriuose. 1948 m. partizanas Lionginas Baliukevičius, žinomas Dzūko slapyvardžiu, šventes sutiko kovodamas už tėvynę miško brolių gretose.
„Šiandien su Guoba papuošėm bunkerį. Kalėdos ruošiamasi ir po žeme! Ar nekeista?..“, – taip savo dienoraštyje rašė Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.
Dienoraštyje jis aptaria ir tai, kokie jausmai užplūsta, klausantis laisvųjų Vakarų šalių radijo, kur kalėdiniai sveikinimai persipina su informacija apie „taiką užtikrinančią“ Jungtinių Tautų Organizaciją. „Ar ne ironija?“, – tokiais žodžiais L. Baliukevičius-Dzūkas užbaigia dienoraščio įrašą, kuris buvo padarytas aprašant priešpaskutines partizano Kalėdas.
Nors visi šie prisiminimai yra labai skirtingi, įvykę skirtingu metu, skirtingose vietose ir sąlygose, tačiau juos vienija bendras siekis – bandymas išlaikyti lietuvybę, tikėjimas Lietuvos laisve, noras pasipriešinti žiauriai ir neteisingai Sovietų valdžiai. Tai ir būdas įprasminti šias artėjančias žiemos šventes, susėdus prie šeimos stalo, dengto balta staltiese, prisiminti ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kurie Kūčių ir Kalėdų laisvoje Lietuvoje taip ir nesulaukė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
