Pabandysiu aptarti dvi tarpusavyje sunkiai suderinamas teorijas, kurias alternatyvinės istorijos entuziastai priešpastato „oficialajam istorijos mokslui“. Su juo kertasi Aivaro Lileikos sarmatai ir Jūratės Statkutės de Rosales (J.S. de R.) gotai, bet kaip jie „sutaria“ vieni su kitais?
A.Lileikos teiginiais pradėjau domėtis prieš jo paskaitą-seminarą, kurį man teko vesti rugsėjo 30 d.
J.S. de R. knygą „Senasis aisčių giminės metraštis“ studijuoju vos keletą dienų.
Viskas, ką čia rašau, yra argumentuotas subjektyvumas – nieko kito ir negalima tikėtis iš diletanto. Daugumą nuorodų sudėjau šio įrašo pabaigoje.
Pradėsiu nuo gotų. J.S. de R. vadina juos lietuviškai – gudais, teigia, jog tai būta baltų tautos.
J.S. de R. savo knygoje pateikia ištraukas iš „Pirmososios visuotinės Ispanijos kronikos“, surašytos karaliaus Alfonso X Išminitingojo (1221-1284) nurodymu. Ispanijos aukštuomenė kildino save iš gotų (isp. godo, gudo), todėl nenuostabu, kad Kronikoje nemažai rašoma apie jų šlovingus žygius. J.S. de R. išvertė gotams skirtas Kronikos vietas.
Pacituosiu J.S. de R.:
1845 Neselmanas... pasiūlė vadinti prūsus, lietuvius bei latvius bendru baltų (pagal Baltijos jūrą) vardu...
Prieš Neselmaną etninis prūsų-lietuvių-latvių-gudų junginys gyvavo keturis tūkstančius metų ir kažkaip juk buvo vadinamas. Sprendžiant iš senosios Europos raštų, šis iš dalies bendras vardas buvęs gudai. Dėl kietesnio lotynų ir germanų tarimo, vakarinės gudų šakos pavadinimas senuose raštuose pavirto į „getą“ ir „gotą“, o minkštesnės tarties rytinė šaka išlaikė „gudo“ ir „godo“ formas.
Iš vakarinių baltų žemaičiai iki šiol vadinami getais (žemieji getai, samogetai, prancūzų kalba – „samogitiens“), o Baltgudijos rytiniai baltai, nors ir vėliau suslavėjo, irgi iki mūsų laikų išlaikė savo tikrąjį vardą – „gudai“. (p. 140-141).
Kronika aprašo gudų žygius nuo maždaug XIV a. pr. Kr., kada jie paliko savo gimties vietą prie Vyslos žiočių, iki VI mūsų eros amžiaus, kada jie įsiviešpatavo Italijoje, Pietų Prancūzijoje, Ispanijoje. (410 m. gudai užėmė Romą.)
Cituoju J.S. de R.:
Barbarai į Ispaniją plūdo keliomis bangomis. Svarbiausi įsibrovimai buvo vandalų ir (nuo 414 m.) vestgotų, save vadinusių „godų“ ar „gudų“ vardu (...) Patys vestgotai Ispanijoje visada pabrėždavo, kad tikroji jų kilmės vieta yra tarp Vyslos žiočių ir Rygos įlankos – o tai yra žemės, kuriose gyveno tiktai baltai nuo savo istorijos pradžios. (...)
Kai [Pirėnų ] pusiasalio politinė padėtis po gudų pergalės nusistovėjo, buvo įkurta gudų karalystė, kuri apėmė Ispaniją, Pietų Portugaliją ir Pietų Prancūziją. Karalystės oficialioji valdžia [gal kalba? – A.B.] iki 587 metų buvo gudų, bet karališkieji dokumentai buvo rašomi lotynų kalba. Ją pakeitė ispanų kalba tik XIII-XIV a. (...) Iki Ferdinando ir Izabelės laikų, net iki XVI a. vidurio, visas valdančiųjų sluoksnis buvo gudiškas.
Dabartinė ispanų kalba pradėjo kristalizuotis maždaug XII a. Ispanų kalbininkai pažymi, kad ispanų kalba – lotynų ir gotų kalbų junginys, tačiau gotiškų elementų ispanų kalboje iki šiol mažai terasta. Bandymai aptikti germanišką klodą buvo nesėkmingi: rasta labai mažai germaniškų elementų ir nieko tikra nebuvo galima įrodyti. Apie 1930 metus po Ramono Meneno Pidalio (Menendez Pidal) tyrimų, germaniškosios įtakos teorijos pamažu atsisakyta. Gudų įtakos klausimą Ispanijos tyrinėtojai apibūdina vaizdžiu „el misterio espanol“ [ispaniškos paslapties – A.B.] terminu.
Tai, kad Ramonas Menendas Pidalis ispanų kalboje nerado pakankamai germanizmų, Ispanijos kalbininkams yra gerai žinoma. Tačiau daugelis Vakarų pasaulio kalbininkų vis dar tebėra įsitikinę, kad vestgotai – buvę germanai. (p. 19-20)
---
Minėtoji „ispaniškoji paslaptis“ – germanų įtakos ispanų kalbai nebuvimas – bene stipriausias argumentas, kad „gotai“, kurie atėjo į Ispaniją, nebuvo germanai. Bet ar jie buvo baltai?
J.S. de R. gotų kilmės vietą mato Baltijos pajūryje tarp Vyslos žiočių ir Rygos įlankos. Autorė remiasi Kronika, kurioje savo ruožtu, esama intarpų iš VI a. autoriaus Jordano rašytos gotų istorijos.
Platesnis mano komentaras.
Gudams šventos vietos Skančios (Scancia, Scandia), anot J.S. de R., esančios kažkur prie Aistmarių ar Kuršmarių (gal Skačia - tai viena iš nerijų), siejimas su skandijomis (taip baltai esą vadinę jūrų krantus) atrodo įspūdingai, bet J.S. de R. neatsako į klausimą, kodėl dabartinėje Skandinavijoje gotų tiek pripėduota: Götaland, Gotland, Göteborg, Västergötland, Östergötland, Göta älv? Kodėl „Gutasagoje“ kalbama apie gutnarų (gotlandiečių) migraciją į pietus?
(Didesnis Scandza žemėlapis - spauskite čia.)
Išties, pagal Jordaną nupiešta Skančia (Scandza) atrodo įtartinai – kam Jordano minimos upės Vagus (kai kas mano, kad tai dabartinė Göta älv) ieškoti Švedijoje, jeigu netrumpa upė Vaga (virš 500 km) yra dabartinėje Rusijoje? O ir ragnarikiams, raumarikiams, otingiams gal tinkamesnė vieta yra siaurutė Kuršių nerija, o ne didžiulė Skandinavija?
Bet vis dėlto, kokia XII a. Skandinavijoje gyvavusių getų karalysčių vardo kilmė?
Getai (Götar) - mėlyni, "žuvėdai" (Svear) - geltoni
Švedai getus (t.y. beveik save) vadina Götar (taria 'jøːtar). Matant tokius garso g nuotykius, kyla įtarimas, kad Jutlandija ir Gotlandas reiškia tą patį. Na, jeigu gudai, kurie buvo baltai, kažkada gyveno prie Varulyno (Berlyno), ar sunku buvo tiems gudams nuvarlinėti iki dabartinės Skandinavijos ir pakeliui suminkštėti: gudai – judai – jutai?
J.S. de R. nemyli germanų ir Skandinavija domisi tiek, kiek tai yra iš gudų pavogtas vardas – skandija, skandžia, skančia (jūroje „skęstantis“ krantas). Bet jeigu domimasi gudų pėdsakais: Gdansku, Gdynia, Gudagoju, kodėl nesidomima Göteborgu?
J.S. de R. tekstą sudaro trys klodai: Kronikos vertimas; jo filologinis komentaras; J.S. de R. sukurtos gudų istorijos, religijos bei vardų rekonstrukcijos. Ypač sensacingas rekonstrukcijų klodas.
Manęs per daug nešokiruoja nei Apolonas-Upelionis, nei Marsas-Maras (taip supratau J.S. de R. vardų rekonstrukcijas).
Jelenos Blavatskajos (Helene Petrovna Blavatsky – H.P.B.) raštuose esu skaitęs, kad germanų God ar Gott yra kilęs iš vyro genitalijų pavadinimo (nieko nuostabaus – juk Dievas Tėvas). J.S. de R. God ir Gott kildina iš gudo, kadangi, pasak jos, gudų karvedžiai-šventikai po mirties būdavo sudievinami (sakytume, godojami – ir kaip jų negodoti, jeigu jie godūs aukų?). Aišku, gudas didvyris turėjo drūtą gėdą, dėl kurios negėda – lietuviškai gėda reiškia dar ir genitalijas (taip svarstant, vaga lengvai nuveda į vaginą).
(Kita įdomybė, nors tai nesusiję su gudais: rusų Bog (Dievas), anot H.P.B., kilęs iš romėnų dievo Bakcho vardo. Man tai skambėjo keistokai, kol Levo Gumiliovo raštuose neperskaičiau, kad Aleksandro Didžiojo karai buvo religiniai „kryžiaus žygiai“ – tik peršamas buvo ne kryžius, o vynuogių kekė, mat Aleksandras skleidė Dionyzo kultą. Gal iš tiesų slavus dievu nugirdė Dionyzo garbintojai romėnai, vadinę tą dievą Bacchus?)
Aš manau, kad J.S. de R. veikalą reikėtų baigti redaguoti ir įdėti į internetą. Reikėtų išversti į lietuvių kalbą angliškus, vokiškus ir lotyniškus intarpus – tų krislų nedaug, bet skaitytojai nėra poliglotai. Reikėtų aptvarkyti vardų rodyklę, pagal galimybę papildyti ją geografiniais vardais (pvz., apie sarmatus rašoma p. 97, tačiau tai nenurodyta rodyklėje) . Reikėtų pateikti visų sulietuvintų gudų vardų originalo variantus. Pavyzdžiui, apie Ugnaviją sužinome, kad įvairiuose šaltiniuose tai Gnavia, Guavia, Gavia, Geniva, Agnavia (p. 104). Kodėl getų karalaitė Meda, Aleksandro Didžiojo tėvo Pilypo žmona, virto gude Medumpe (p. 92), man liko neaišku, kadangi J.S. de R. nenurodo, kaip jos vardas parašytas Kronikoje. Medos vardo istorinio varianto (Μήδα) turėjau ieškoti internete.
Kadangi nesu mokslinis redaktorius, tai iš J.S. de R. teksto tikrai nebraukčiau tokių vietų: „Pavyzdžiui, dzūkų tarties poveikis ryškesnis Galisijoje, prūsų – Kastilijoje“ (p. 239). Tokie „sprigtai“ žadina iš miego, kaitina diskusiją kaip į buliaus šoną įbestos akstys.
Man būtų įdomu pamatyti, kaip J.S. de R. sudirba A.Lileiką, kadangi, anot jos, sarmatai – tai ne gudai.
Apie A.Lileiką šiame bloge nemažai rašyta, todėl apsiribosiu keliomis pastabomis.
Gudai kažkiek pripėdavo Lietuvoje, paliko kad ir Gudagojį, o nuo sarmatų, atrodo, liko tiktai Sartai ir sarmata (juokauju, žinoma).
Apie sarmatą esu samprotavęs ankstesniame šio blogo įraše.
Kiek supratau A.Lileiką, Lietuvoje būta santvarkos, pagrįstos moralės kodeksu, kurį sergėjo (sar-) moterys (-mata). Turint tokius pradinius duomenis akis bado tai, kad sarmata dabar reiškia gėdą (taip pat ir genitalijas). Kaip įvyko toks virsmas? Ar būta kokių nors tyčinių bandymų sumenkinti sarmatą, privesti ją prie gėdos? Gal tai krikščionių darbas?
Yra paprastesnis sarmatos reikšmės išaiškinimas.
Sorkh farsi kalboje reiškia „rožinis“ (latviškai sarkans – „raudonas“). Sartas lietuviškai – „rusvas“, „raudas“ (raudas savo ruožtu – „rusvas“, „raudonas“). Sarmoti – „gėdytis“; sarmata – „gėda“. Taigi sarmata – gėda ir su tuo susijęs veido raudonis. Deja, taip aiškinant nereikia jokios moterų sergėtos santvarkos ar pasaulėžiūros. Pakanka gėdos jausmo ir normalios kraujo apytakos.
A.Lileikos teorijos „vinis“ yra tai, kad žemėlapiuose iki XVII a. žemė „nuo marių iki marių“, sutampanti su LDK teritorija, vadinta Europine Sarmatija, Baltijos jūra vadinta Sarmatų jūra.
Kartografinius argumentus panagrinėsiu kitą kartą. Dabar darau pertrauką.
Pabaigai – pasižaidimas žodžiais.
J.S. de R. nori goticizmą apvalyti nuo švediškumo ir padovanoti jį lietuviams. A.Lileika tą patį norėtų padaryti su sarmatizmu – atimti jį iš lenkų, kadangi tikrieji sarmatų paveldėtojai – lietuviai.
„Alternatyviosios istorijos“ aistruoliai laukia „oficialiojo mokslo“ dėmesio, o šis išpuikęs kaip godo – čiliečiai ir argentiniečiai gudais vadina išdidžius ispanus. Belaukiant Gudo – tokia „alternatyviosios istorijos“ nuolatinė būsena. O tam Godo gudų ir sarmatų rungtynės dėl viešosios erdvės atrodo kaip gėdos kova su sarmata.
***
Susijusių įrašų patogiausia ieškoti įvedant žodį "Sarmatija" balsas.lt paieškos langelyje.
Beje, prie šio įrašo prijungta ir antroji A.Lileikos paskaitos-seminaro vaizdo įrašo dalis – T.Baranausko komentaras ir diskusijos.
Kitos nuorodos:
Aivaro Lileikos kartografijos pratybos
Aivaras Lileika. Aštuoni patvirtinimai, jog Sarmatai ir Baltai - tai viena ir ta pati Tauta.
Tomas Baranauskas. Kaip mes savo šaknų Sarmatijoje ieškojome (A.Lileikos pranešimo, skaityto rugsėjo 30 d., komentaras su papildymu - antrąja A.Lileikos paskaitos-seminaro vaizdo įrašo dalimi).
Tomas Baranauskas. Šiemet Lietuvoje užderėjo gausus paraistorinės literatūros derlius
JORDANES.THE ORIGIN AND DEEDS OF THE GOTHS
***
