Šiandien, kaip ir vakar, taip ir rytoj kalbų ateitis aiški. Ilgainiui jos suvienodės, gal kalbėsime viena bendra pasaulio kalba, nes taip nustatys dideli ponai. Egomaniakai (ir idiotai) su savo vieno pasaulio teorija be sienų. Bet ne tik jie griauna kalbos sieną. Manau, didžiausias kalbos priešas esame – mes - su savo brutalumu linksniuojant ar tiesiog kirčiuojant žodį iš motinos Rusijos paveldėta tarme. Žinoma, naujausių technologijų įtaka duoda savo vaisių. „Kompas“, „printeris“ – šie bei panašūs išsireiškimai tampa atsvara lietuviškiesiems žodžiams. Pasaulis vis labiau priima kosmopolitiškumo ir niveliacijos idėjas, kurios daugumoje šalių tampa laimingos ateities vizijos pagrindu. Mes sekame tuo pačiu, tačiau kyla klausimas: ar tai nesugriaus taip ilgai puoselėto lietuviško žodžio ?
Visų pirma, Lietuva kalbos ištakomis yra viena turtingiausių pasaulio valstybių. Tik mes turime tiek daug niuansų, visokių smulkmenų, apie kurias visiškai nepagalvojame. Tik mūsų šalyje žodžiui eiti yra apie penkiasdešimt sinonimų. Mes turtingi kalba. Galbūt tik tuo prieš pasaulį ir galime pasigirti, kad turime gražesnę leksiką nei ispanai ar italai. Vyrauja nuostata, jog kalbos puoselėjimas yra tik kalbininkų rūpestis. Neteisingai galvoja lietuviai. „Reikia pradėti nuo savęs“ – ši banali frazė tinka stereotipiniui lietuviui. Tačiau kartais man atrodo, kad kalbininkai patys naikina mūsų pasididžiavimą: priimamos vis didesnės tarptautinių žodžių pajėgos, jie sumenkina senovinę kalbą - paprasti mūsų senolių vartoti žodžiai yra perteikiami nauja forma. Žinoma, ne tai ką mums padovanojo motina rusija, o tai ką mūsų seneliai išlaikė ne vieną šimtą metų. Abejoju, kad kas nors yra išgirdęs „veizėti“ bendraujant jaunimui. Ne, tai negražu, nemadinga ir nenaudinga. Mūsų kalbos meistrams tai taip pat neįdomi sritis. Kvailinti žmones yra paprasčiau,nes nereikia stengtis , o pinigai juk visiems reikalingi. Jei aš būčiau kalbininkų vadovas, pirmiausia prikelčiau senąsias liaudies žodžių formas, nes man tai asocijuojasi su pačia lietuvių nacijos egzistencija, kurios kolkas niekas galutinai nesugebėjo įveikti. Tad turėti kalbą ir jos neišnaudoti yra nuodėmė, tačiau dar ir neleisti jai atsiskleisti - nusikaltimas.
Antra vertus, internetas ne ką mažiau prisideda prie tautos piliečių ir ypač jautriausios visuomenės dalies – jaunimo - rašymo bei kalbėsenos tobulinimo. Standartinės pažinčių portalų frazės „njum, ką tjum“ arba viena mano mėgstamiausių: „labjukasz.“ Šio žodžio galūnėje būtinai uždedama „z" raidė paryškinti kažką. Ką ? Patys nežino ką. Aukščiasio lygio idiotizmas. Gerai, kad mūsų kalba ne vienintelė tokia, kurią taip išdarkė žmonės (savotiškas šovinizmas iš mano pusės). Tas pats atsitiko su anglų, estų bei kitomis kalbomis. Turime likimo brolių. Tik skirtumas tas, jog kitos šalys jau pradeda apie tai galvoti. Teko skaityti, kad skandinavų šalyse buvo rodomos reklamos, skatinančios žmones vartoti taisyklingą kalbą bei vartoti senolių žodžius. Mūsų televizijose buvo tik pradmenys. Žmonės tokias reklamas priėmė netolenrantiškai, kaip ir daugumą dalykų. Ne kartą teko išgirsti iš pažįstamų: „kas čia ta durnė kur mokina mus kalbėt?" Keista ? Nesuprantama ? Tai realybė. Visa tai diktuoja internetas, pamažu tampantis priklausomybe ir linksmybių šaltiniu. Tą pakeisti, vargu, ar įmanoma, nes viena mūsų proto dalis to nenori.
Tenka pripažinti, kad yra dar kelios priežastys dėl ko silpsta lietuvių kalbos gynybinė siena. Vieną pirmųjų: lietuvių kalbos sistemą ir vartoseną stipriai veikia anglų ir rusų kalbos. Nauji šių kalbų dariniai kenkia lietuvių leksikai. Norint šią problemą išspręsti, manau, geriausia būtų pakeisti visuomenės nusistatymą, kad bendrauti lietuvių kalba yra ne prestižas. Tačiau, vieną opiausių problemų dėl kurios silpsta lietuviškasis žodis yra emigracija. Didžioji dauguma lietuvių užsienyje savo vaikus leidžia į tų šalių mokyklas, kuriose viskas mokoma tik tos valstybės kalba. Tai sumenkina jaunuolių norą grįžti į tėvynę, joje gyventi ir džiaugtis. Mano nuomone, šalies valdžia turėtų kreipti didesnį dėmesį į emigrantus. Šalyse, kuriose gyvena daugiausiai lietuvių, steigti lietuviškąsias mokyklas. Tai brangu, bet protų nutekėjimas ateityje kainuos dar brangiau. Ieškoti pavyzdžių istorijos labirintuose ilgai netrunka. Prisiminkime – masinį išsilavinusių žmonių trėmimą SSRS priespaudos laikais. Tai sukėlė milžinišką ekonominį krachą Lietuvoje. Tuo pat metu išorinis ir vidinis žmonių degradavimas maudėsi šlovės spinduliuose. Tačiau grįžkime prie mokyklų steigimo svarbos. Tai padidintų ne tik domėjimąsi šalies kalba, istorija, bet ir perspektyvas grįžti namo – į Lietuvą. Tačiau ar mes stengiamės išsaugoti kalbą ? Vargu. Veikiau tik koneveikėjame vieni kitus už daromas klaidas bandant tai padaryti. Visgi lietuviais esame gimę, toks mūsų bruožas.
Apibendrindamas noriu pasakyti, kalba po dalelę praranda savo žavesį, nes ilgainiui tampa atgyvena sukurdama migloką šalies ateitį, kurioje rusisizmai, anglicizmai bei kiti barbarizmai bus įteisinti, nes jie bus prigiję prie mūsų leksikos. O tas išsireiškimas „njum ką tjum" bus vartotinas ir penkiasdešimtmečio žmogaus gyvenime. Visgi aš nenoriu gyventi Lietuvoje, kurioje kalba užims paskutinę vietą ir kaip vertybė bus seniai pranykusi. Mes lekiame kažkur. Deja, net neįsivaizduojame kur.. Matyt, spindinčios tuštybės link. Ir be abejo ją pasieksime, tačiau kur tada būsime?
A. Gadišauskas
