Lietuvos profesinės sąjungos yra silpnos ir susiskaldžiusios, o įtampa darbo rinkoje dar labiau paralyžiuoja jų veiklą, – mano kairiųjų partijų lyderiai. Tuo jie aiškina faktą, kad jei ir pasitaiko streikų bei protestų, tai iš viešojo sektoriaus darbuotojams atstovaujančių profsąjungų pusės, nors privatūs darbdaviai elgiasi daug brutaliau.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Algirdas Butkevičius teigia, kad žmonės nelabai tiki, kad profsąjungos juos apgins nuo darbdavio, bijo prarasti darbo vietą, tad nelabai linkę jungtis į profesinius susivienijimus.
Pasak LSDP vadovo, ir pačios profesinės sąjungos jaučiasi netvirtai, todėl dažniausiai nesiima organizuoti protesto akcijų ar streikų įmonėse (ypač privačiame sektoriuje) net tuomet, kai darbuotojų interesai aiškiai pažeidžiami.
A.Butkevičius atkreipė dėmesį, kad patys teigiamiausi sėkmingos kovos už savo interesus pavyzdžiai matomi vieša jame sektoriuje ir, kaip pavyzdį, nurodė pareigūnų profesines sąjungas. „Ten atstovaujama santykinai nedaug žmonių – apie 3 700, tačiau dirba jauni, energingi žmonės, kurie pasiekia neblogų rezultatų, analizuoja užsienio patirtį ir teikia konstruktyvius pasiūlymus“, – sakė A. Butkevičius.
Pasak A. Butkevičiaus, situacija su profesinių sąjungų nesveika konkurencija yra neretai beveik kurioziška, nes vienoje ūkio šakoje neretai būna po dvi ar daugiau profsąjungų-konkurenčių. Taip, anot jo, neturėtų būti. „Trišalė taryba vaidina tam tikrą vaidmenį, socialinės partnerystės stiprėjimo tendencijų įžvelgti galima, tačiau destruktyvu yra dar ir tai, kad vyriausybė, dalydama europinių pinigų paramą, skaldo profsąjungas dirbtinai. O juk socialinė partnerystė ir dialogas yra svarbiausia dalis. Streikai ir protestai – paskutinė priemonė“, – aiškino A. Butkevičius.
Anot jo, jei profs1jungos dabar nusileis dešiniųjų vyriausybės siekiams liberalizuoti Darbo kodeksą ir dar susilpninti samdomų darbuotojų pozicijas, – žmonėmis jomis gali visiškai nusivilti.
Neparlamentinės Lietuvos socialdemokratų sąjungos lyderis Arvydas Akstinavičius mano, kad profsąjungos savo silpnumu niekuo neišsiskiria iš pilietiškumo, politinių, kitų visuomeninių organizacijų būklės ir padėties.
„Profsąjungos susiskaldę. Taip pat iki šiol skaldomos dirbtinai, kad mažėtų jų įtaka, svoris visuomenėje. Pavyzdžiu tektų paminėti Lietuvos švietimo darbuotojų profesinę sąjungą, kuri prieš keletą metų demonstravo savo vieningumą, jėgą protesto akcijomis. Buvo įtakingiausia ir skaitlingiausia profesinė sąjunga. Deja, LSDP valdymo laikais ši profsąjunga buvo dirbtinai suskaldyta“, – primena politikas.
Be to profsąjungoms, Anot A. Akstinavičiaus, didžiulį poveikį turi darbdaviai, nemažą dalį profsąjungų galima priskirti prie geltonųjų profsąjungų grupės.
„Valdžia daro nemažą poveikį profsąjungoms, naudodama ir finansinius svertus. Nemažą įtaką profesinėms sąjungoms daro politikai, politinės partijos. Dalis profsąjungų taip pat ir jų vadovai glaudžiai susiję su Seimo partijomis. Neretai profsąjungų vadovai labiau žiūri asmeninių, partinių nei profsąjunginių ir darbo žmonių interesų. Profsąjungoms stiprėti trukdo ir didesnio pasitikėjimo visuomenėje nebuvimas, negebėjimas ir nemokėjimas pademonstruoti savo jėgą, kurią žmonės pamatytų, įvertintų ir ja pasitikėtų. Taip pat ir principingumo stoka, nuolaidžiavimas valdžiai, darbdaviams“, – vardijo A. Akstinavičius.
Įvairiais duomenimis, profsąjungoms Lietuvoje priklauso ne daugiau, kaip 13-15 proc. darbuotojų, kai Skandinavijos šalis šis skaičius yra netoli 80 proc.