„Mokykloje buvau iš tų blogesnių mokinių: vartodavau alkoholį, kartais ir lengvuosius narkotikus, dažnai nelankydavau pamokų, nesutardavau su šeima, nepadėdavau jiems, atsikalbinėdavau prieš visus, nejaučiau niekam pagarbos, žaidžiau azartinius žaidimus, pralošinėdavau tiek pinigus, kuriuos man duodavo tėvai, tiek daiktus. Tekdavo ir pastovėti šalia, kol vyresni vogdavo iš automobilių ar bandydavo įsibrauti į svetimus namus.
Nors ir pats nevogdavau, tiesiog nebūdavo kur dingti: kai visi eina. tai ir tu eini – tas bandos jausmas ir vaikiškas protas“, – savo gyvenimo istoriją tv3.lt papasakojo Tadas.
Visų auklėtojų siaubas
Jaunuolis sako gyvendavęs nuolatiniu muštynių ritmu, kuomet tėvų nebūdavo namie – vis vesdavosi merginas. „Tie išgyvenimai dėl vaikiškos meilės su alkoholiu ir cigarete burnoje dabar skamba juokingai, bet pažiūrėjus iš šono man buvo tik 13-15 metų. Tuo metu jaučiausi tiesiog suaugusiu ir nuo nieko nepriklausomu. Kad ir kokius turėjau rūpestingus tėvus, vis tiek juos apgauni. Jie netikės kito žodžiais, o tik savo vaiko. Jei paklausdavo, ar aš rūkau, nes smirdžiu cigaretėmis, aš sakydavau, kad tiesiog stovėjau prie rūkančių ir jokiais būdais nerūkiau – tėvai tuo nori nenori, vis tiek patikės“, – pasakoja jaunas verslininkas.
Tadą mokykloje vis perkeldavo į kitas klases, nes jokia auklėtoja pas save klasėje nenorėjo Tado. „Mane vis ketindavo mesti iš mokyklos, o aš neturėjau jokio tikslo žiūrint į ateitį. Turbūt vieną griežčiausių auklėtojų mane priėmė į savo klasę. Jei ne ji ir geras mokyklos direktorius, turbūt net mokyklos nebūčiau baigęs.
Nieko neveikdamas kartą nuėjau į mokykloje įsikūrusią sporto salę. Ten ir atradau save. Neilgai trukus prasidėjo komplimentai, pagyrimai, kaip aš atrodau ir tai mane kuo tuoliau, tuo labiau „kabino“, – pasakojo Tadas.
Visiškai pasikeitęs gyvenimas
Tuomet jaunuolis nusprendė išsikelti tikslą ir ruoštis kultūrizmo varžyboms. Kai apie tai užsimindavo kitiems, iš jo tik pasijuokdavo, kad Tadą dar labiau motyvuodavo – jis norėjo įrodyti visiems, kad gali.
„Eidamas per sporto klubus niekur neradau sau tinkamo trenerio, kol likimas neatvedė į Garliavą. Ten, nuėjus į patį pirmą pasitaikiusi klubą, sutikau malonų ir draugišką trenerį, kuris papasakojo, kaip vyksta pasiruošimas ir kokie sunkumai manęs laukia. Jau nuo kitos dienos pradėjom iniciatyviai ruoštis varžyboms. Tada jau mano gyvenimas pasikeitė visiškai: vietoi greito maisto – ryžių puodai, vietoj alkoholio ir limonadų – sultys ir vanduo, vietoj smagių ir „nurautų“ vasarų – ta pati rutina, sportas, maistas ir miegas“, – sako Tadas.
Pasiekė savo tikslo
Vaikinas atvirauja, kad treneris buvo turbūt pirmas žmogus jo gyvenime, kurio klausė kiekvieno žodžio ir jis tapo Tado autoritetu.
„Svarščiau, jog noriu tapti treneriu, dirbti su žmonėmis ir padėti jiems siekti savo tikslų. Iki dabar manau, jog sporto treneris gali pakeisti kiekvieno žmogaus gyvenimą į gerąją pusę – ne tik išvaizdos pokyčiais, bet ir požiūriu į gyvenimą. Su šiuo treneriu pasiekiau savo tikslo, sudalyvavau pirmose kultūrizmo varžybose ir ten tapau NAC Baltijos šalių jaunių vicečempionu. Po šios pergalės pasikeitė daug kas. Draugai ir pažįstami pradėjo žiūrėti į mane jau kitaip: kas juokėsi ir badė pirštais, prašydavo pagalbos ir žinių pasidalinimo. Tai tiesiog buvo didžiulė euforija: kai tavim niekas netikėjo, o tu įrodei, jog tai gali“, – dalinosi Tadas.
Vaikinas Baltijos šalių kultūrizmo varžyboms ruošėsi ir kitais metais. Labiausiai jam būdavo sunku su finansine padėtimi.
„Ruošimasis varžyboms reikalavo labai dideliu išlaidų. Ne kiekvienas tiek per mėnesi uždirba, kiek išleidžiama pasiruošimu metu, o moksleiviui pasiruošti yra ypatingai sunku. Kadangi nedirbau, teko imti ir kreditus – vien dėl to, kad pasiekčiau dar aukštesnį rezultatą ir iškovočiau pirmąją vietą.
Kitais metais vėl tapau NAC Baltijos šalių jaunių vicečempionu. Po šių varžybų stipriai neišgyvenau, kad netapau čempionu, nes maniau, jog pasiekiau savo, o dabar reikia pailsėti, baigti mokyklą ir žiūrėti į ateitį“, – kalbėjo jaunuolis.
Prasidėjo šaukimai
Nutaręs pailsėti vėl įklimpo į jaunimo pramogas: besaikį alkoholį, narkotikus, bemieges naktis, azartinius žaidimus. Jie su draugu nuomavosi butą, tad vakarėlių jiems netrūko. Bet.. Po kelių savaičių paskelbė šaukimą į kariuomenę. „Išsigandęs, kad mane pakvies į kariuomenę, ketinau ir į užsienį bėgti, ir rankas laužytis, kad tik nepaimtų. Tačiau po dviejų savaičių linksmybių be sustojimo aš susimąsčiau, kad gyvenimas eina ne į gerą... Ir, nieko per daug negalvodamas, aš nuėjau užsirašyti i kariuomenę...
Buvau tas, kuris labiausiai jos bijojo, tačiau atsikėliau vieną rytą ir nuvažiavau į ją. Tiesio pamaniau, kad gal ten pasikeis mano požiūris tiek į gyvenimą, tiek į žmones“, – pasakojo Tadas.
Po kariuomenės – parduotuvė
Vaikinas sako dabar labai džiaugiasi, kad nuėjo į kariuomenę, nors ir nebuvo pats geriausias karys – veikiau priešingai. „Pykdavausi su vadais, tiesiogine tą žodžio prasme buvau naglas. Pats susikūriau šiokį toki kalėjimą, kadangi retai tekdavo grįžti namo dėl mano elgesio. Tačiau dėl tarnybos galiausiai aš labai džiaugiuosi“, – pasakoja Tadas.
Tarnybos metu vyrukas dažnai susisiekdavo su draugais ir visad paklausdavo, kas naujo, tačiau atsakymas visuomet buvo „viskas tas pats“.
„Per devynis mėnesius niekas nepasikeitė: kas dirbo, tas tebedirba ten pat, kas gėrė, tas tebegeria ir toliau, kas ieškojosi darbo, tas ir toliau ieško. Niekas jų gyvenime nepasikeitė. Jau baisu,net buvo to klausyti, kai niekas nieko nedaro, nežengia žingsnio į priekį. Aš gale tarnybos jau turėjau planą, jog gautos išmokos neišleisiu ant naujo „XBOX“ ar televizoriaus, o investuosiu ir atsidarysiu nuosavą maisto papildų sportui parduotuvę“, – kalbėjo jis.
Geriausia pamoka
Kai Tadas prasitardavo draugams apie savo planus dėl parduotuvės, jie ir vėl juo netikėdavo, o tai vaikiną tik vedė į priekį.
„Atitarnavęs aš galiu teigti, jog aš labai džiaugiuosi, kad ten nuvykau. Tai buvo geriausias mano laikas ir pamoka mano gyvenime. Tuo metu aš nemačiau savyje pokyčių, tačiau tik po visko aš supratau, jog kariuomene mane išmokė gerbti kiekvieną žmogų, jiems padėti bet kokioje situacijoje, savo principus laikyti tik savyje, siekti bet kokia kainą savo tikslų ir nebėgti nuo iškilusių problemų. Bet kokią problemą galima išspręsti, tiesiog reikia teisingų veiksmų“, – dalinasi patirtimi jaunas verslininkas.
Didelis žingsnis
Tadas atsidarė parduotuvę iškart grįžęs iš kariuomenės – net jo mamos baisi liga (vėžys) jam to nesutrukdė.
„Mamos liga man buvo dar didesnė motyvaciją tai daryti, kad ir mamai galėčiau padėti. Su savo aisto papildų parduotuve gyvuoju sėkmingai jau metus, o mama jau pasveiko. Aš ir toliau padedu siekti savo tikslų kiekvienam, net kartais per savo norus padėti aš atiduodu prekę klientui, pats eidamas į minusą.
Šiuolaikinis jaunimas bijo arba nedrįsta dėti didelio žingsnio gyvenime. Aš, neturėdamas turtingų tėvų ar turtingų draugų, padariau iki 21 metų tai, ko kiti nesugeba padaryti per visą savo gyvenimą. Manau kiekvienas turi turėti svajonę siekti kažko savo, o ne svajoti kaip po mokyklos išvažiuoti į užsienį užsidirbti, kaip laimėti milijoną ar kaip dirbti nuo atlyginimo iki atlyginimo. Nežengę didelio žingsnio ir nerizikuodami nei vienas nieko nepasieks. Nesakau, jog reikia daug dirbti, nes pats esu labai didelis tinginys, tačiau reikia išdrįsti kažką daryti“, – sakė Tadas.
Jaunas verslininkas visiems vaikinams siūlo nueiti į kariuomenę, nes tai, anot jo, keičia požiūrį į gyvenimą ir didina motyvaciją.
„Tokie pasakymai, jog „Lietuvoje nėrą gero gyvenimo“ , „čia sunku“, „mažai moka“ ir t.t – ne išeitis. Lengviausias kelias yra bėgti nuo bėdų, o ateityje tai pas vyrus tikrai pasimato – vėl išpuolus kokiai bėdai, jis vėl begs nuo jos“, – sakė Tadas.
Dabar jaunuolis sėkmingai verslauja – džiaugiasi, kad iš parduotuvės gaunamo pelno jis puikiausiai gali gyventi – ir ruošiasi naujoms kultūrizmo varžyboms. Ir jam – tik 21-eri.
