Mokslininkai abejoja, ar Islandijoje išsiveržęs ugnikalnis lems reikšmingesnius klimato pokyčius. Tačiau jei pabus šalia esantis, Žemėje gali atvėsti.
Prieš du dešimtmečius Filipinuose išsiveržęs ugnikalnis vieniems metams atvėsino žemę. Dėl prieš du šimtus metų dėl Jungtinėse Valstijose įsiveržusio ugnikalnio vasarą ėmė snigti. XVIII amžiuje išsiveržęs Islandijos Lakio ugnikalnis klimatą taip pat atvėsino.
Ugnikalnis, kuris tik dabar baigia kelti chaosą Europos oro erdvėje, pasak mokslininkų, per mažas, kad atšaldytų Europos klimatą. Tačiau veržęsis XIX amžiuje, aktyvus buvo bene dvejus metus. Jei panašiai bus ir šįkart, sako ekspertai, Islandijoje gali išsiveržti ir kitas, visai šalia esantis didesnis ir galingesnis ugnikalnis. Tuomet pasaulio temperatūra keliais laipsniais atšaltų.
Atkūrus skrydžius, Europos oro uostuose mažėja keleivių, kurie kelias dienas užstrigę ne tik verkė ar piktinosi, bet ir kūrė dainas apie ugnikalnį. Jau daugiau kaip savaitę pasaulio televizijų ir radijų korespondentai laužo liežuvius ir mokosi taisyklingai ištarti Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio pavadinimą.
Anglakalbiai apžvalgininkai pusiau juokauja, kad kelių skiemenų islandiškas pavadinimas tikriausiai niekad netaps bendriniu žodžiu. Be to, ir dėl savo gamtinių savybių į istoriją jis greičiausiai nebus įrašytas kaip vienas iš tų, kurie sudrebino pasaulį. Vis dėlto: kol kai kurie islandų ūkininkai atsisako gyvulių, nes juos nuodija ugnikalnio pelenuose esantis fluoras, Europos oro linijos skaičiuoja milijardinius nuostolius, Islandija socialiniame tinkle „Facebook“ pusiau juokais atsiprašinėja už „sukeltus nepatogumus“, kai kurie mokslininkai sako, kad visa tai gali būti tik pradžia. Kad ledo skydams toliau tirpstant, išsiveržimų gali dažnėti. Vienas jų – Andrew Hooperis, Islandijos ugnikalnių tyrėjas iš Olandijos Delfto universiteto.
„Ištirpus ugnikalnio viršūnėje esančiam ledui, gali keistis ir išmetamos magmos kiekis. Kai ledo nebelieka, sumažėja spaudimas, ir pagaminama daugiau magmos. Žinoma, kad dalis tos magmos kils į viršų, ir tik tam tikra dalis išsiverš. Todėl tikrai galima tikėtis dažnesnių ir stipresnių išsiveržimų. Bent jau Islandijoje, kur ugnikalnis po ledynu“, – teigė jis.
Pasak A.Hooperio, paskutinį kartą šis ugnikalnis veržėsi XIX amžiuje, panašiu mastu kaip dabar. Išsiveržimas truko apie dvejus metus. Dar prieš amžių Islandijoje po kito ugnikalnio – Lakio – išsiveržimo dėl apsinuodijimo fluoru ar bado neišgyvenus daugybei gyvulių – mirė apie ketvirtadalis salos gyventojų. Saulėlydžiai tapo raudoni kaip kraujas, o žiemos – be galo šaltos.
Kaip ugnikalniai apskritai gali atvėsinti klimatą, aiškina Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) fizinių mokslų docentas Mykolas Mikalajūnas.
„Vulkaniniai debesys stabdo saulės spindulių srautą, kuris turi pasiekti žemę. Nes tik pasiekęs žemę saulės spindulys virsta šilumos energija. Kada jį sugeria žemė, vanduo ar sausuma, tik tada jis virsta šiluma ir šildo atmosferą. Per atmosferą spindulys praeina beveik kaip per skaidrų daiktą. Todėl atsiradęs debesys, be abejo, saulės energijos prietaką stabdo, ir dėl to oro temperatūra ten, kur tas debesis ilgiau laikosi, turi kristi.
Antra vertus, debesys kartu ne tik stabdo saulės spindulių prietaką, bet kartu neleidžia iš žemės išspinduliuoti šilumos į kosmosą. Debesų poveikis dvejopas, todėl kartais labai sunku įvertinti, kuris jų yra stipresnis“, – sakė M. Mikalajūnas.
Tačiau savaitę trukęs šio ugnikalnio išsiveržimas, kaip tikina daugelis, yra per silpnas. Klimatas, pasak A. Hooperio, keistųsi nebent tada, jei veržtųsi šalia jo esantis ugnikalnis, kas, pasak Islandijos vulkanologų, yra gana realu, ir galėtų įvykti per artimiausius metus.
„Yra galimybė, kad šalia esantis Katlos ugnikalnis katastrofiškai išsiveržtų. Paskutinį kartą taip buvo prieš tūkstantį ir šimtą metų. Tokio katastrofiško išsiveržimo atveju, galima tikėtis didelio poveikio klimatui. Šiaurės pusrutulyje temperatūra tuomet atvėstų mažiausiai trimis laipsniais. Pavyzdžiui, ugnikalnis Lakis Islandijoje XVIII amžiuje pasaulio temperatūrą atvėsino būtent tiek. Metams ar dvejiems. O tai jau būtų daug“, – tvirtino mokslininkas iš Olandijos
Tačiau, priduria A. Hooperis, net išsiveržus Katlai, nebūtų taip katastrofiška, kaip kad išsiveržus Lakio ugnikalniui – pats išsiveržimas galbūt būtų kelis kartus, bet ne kelis šimtus kartų stipresnis nei dabar.
M. Mikalajūnas tikina, kad dėl Islandijos geografinės padėties jos ugnikalnių veikla pasaulio klimatui negalėtų turėti tokios didelės įtakos kaip kitų šalių.
„Islandija yra pačioje šiaurėje, tarp vidutinių platumų ir Arkties, kur pernaša gali keistis. Jei labiau paveikia Arktis, pernaša juda iš rytų į vakarus, jei vidutinių platumų oro masių pernaša – tai iš vakarų į rytus. Kartais Arkties oras, kadangi jis labai sunkus, įsiveržia į pietus ir keliauja net iki Afrikos. Todėl šiame regione šie debesys gali labai dažnai keisti savo kryptį. Todėl jie nedaro stipraus poveikio kažkuriai vienai vietai. Tad Islandijos ugnikalnio poveikis klimatui, mano nuomone, turėtų būti mažesnis negu kito kokio didžiulio ugnikalnio kitame žemės regione“, – sako jis.
Vis dėlto, ar atvėsimas – vienintelis galimas ugnikalnių poveikis klimatui, aiškina Islandijos ugnikalnių tyrėjas A. Hooperis.
„Tai trumpalaikis poveikis. Sieros dioksidas, pasiekęs atmosferą, gali paversti mažomis dalelėmis – aerozoliais, kurios atspindi saulės šviesą. Ir taip klimatas gali atvėsti. Tačiau ilgalaikis poveikis gali būti kitoks: taip pat išmetamas ir anglies dvideginis, kuris sukelia šiltnamio efektą. Todėl ugnikalnio veikla tai gali prisidėti prie pasaulinio atšilimo“, – aiškina mokslininkas.
Tačiau Dougalas Jerramas iš Jungtinės Karalystės Durhamo universiteto sako, kad visgi poveikis pasauliniam atšilimui, jeigu ir realus, tai, bet kokiu atveju, labai mažas.
„Visada kildavo klausimas, kiek anglies dvideginio į atmosferą patenka per ugnikalnio išsiveržimus. Dabar aišku, kad vis dėlto daug mažiau nei dėl žmogaus veiklos. Todėl išmatuoti labai sunku“, – kalbėjo D. Jerramas.
Kad žmogaus veikla atmosferą teršia labiau nei ugnikalniai, pritartų ir klimato kaitos entuziastai, pastarąsias dienas džiūgaujantys užsienio žiniasklaidoje, kad, pavyzdžiui, kol Europoje neskrido lėktuvai, Londone aplink oro uostus tarša sumažėjo dviem trečdaliais.
Tačiau nuomonės nesutampa ir čia. Pasak klimatologo M. Mikalajūno, jei teisinga yra klimato kaitos skeptikų versija, kad žmogaus veikla su pasauliniu atšilimu nesusijusi, ir temperatūros keičiasi dėl natūralių gamtos ciklų, dažni ugnikalnių išsiveržimai klimatą gali tikrai ne atšildyti, o prisidėti prie jo atšaldymo.
„Yra nuomonė, kad viskas vyksta gamtiškai, cikliškai, tik žmogus sustiprina tą efektą. Kol kas fazės sutampa – anglies dvideginio didėja ir temperatūra dėl natūralių priežasčių kilo. Bet kažkur apie šiuos metus turėtų persilaužti ir dėl natūralaus ciklo turi pradėti žemėti temperatūra. Ir jeigu mes anglies dvideginio išmetimus, kaip dabar stengiasi visos valstybės, irgi sumažinsime, tai gali nebūti jokio katastrofiško klimato atšilimo. Ir ugnikalnių išsiveržimai, atvirkščiai, gali būtent padėti tai vėsimo bangai“, – aiškino VPU docentas.
Nors bandymai nuspėti ugnikalnio veiklą, naudojant geodezinius duomenis, stebint žemės deformaciją, seisminius procesus, ekspertų teigimu, gana pažengę, vis dėlto tikslią ugnikalnio veiklą prognozuoti sudėtinga iki šiol.
„Kalbant apie šį, matėm, kad magma kyla į viršų nuo sausio pradžios, tai žinojome, kad ugnikalnis aktyvus, tačiau iš anksto negalėjom nustatyt, kada magma pasieks paviršių ir ar apskritai pasieks. Spragų mūsų supratime ir žiniose tikrai yra“, – pripažįsta A. Hooperis.
Didžiausios spragos, pasak D. Jerramo, kaip paaiškėjo dabar, susijusios ne su paties ugnikalnio veikla, bet, žinoma, su aviacija, kuri šiam ugnikalniui veržiantis XIX amžiuje, nebuvo išvystyta.
„Tokie įvykiai palyginti reti. Tačiau tuo pati metu jie dabar labai kertasi su moderniu gyvenimo būdu, dažnomis kelionėmis. Žinoma, jei ugnikalnis ir toliau krės išdaigas, teks sugalvoti planą „B“. Būtų neprotinga, jei po šito epizodo žmonija nesusėstų, neatsigręžtų atgal ir neapmąstytų, kokių pamokų iš viso to galima pasimokyti, turiu galvoje transporto politiką“, – kalbėjo mokslininkas iš Didžiosios Britanijos.
Atrodo, kad vulkanologai jau nujaučia, ko galėtų pasimokyti.
„Didžiausia problema, su kuria susiduriame, yra ta, kad labai sunku nustatyti, kur tiksliai yra pavojingi pelenai. Mokslininkai daugiausiai vadovavosi modeliais. Atlikus daugiau tyrimų, būtų galima tiksliau nustatyti saugias ir nesaugias vietas skrydžiams. Manau, vėliau tai bus įmanoma“, – teigė A. Hooperis.
Pasak M. Mikalajūno, visa tai natūralu, kitaip ir negalėtų būti – nauji laikai, nauji įpročiai, naujos technologijos, todėl ir problemos naujos. Niekas kitas, kaip tik nauji reiškiniai, ir skatina naujus tyrimus.
„Nuo mums žinomų istorinių laikų visą laiką įvairios katastrofos duodavo postūmį naujiems tyrimams. Tarkime, tropiniai ciklonai, taifūnai. Kol anksčiau nebuvo radijo ryšių, niekas labai nežinojo, kaip jie keliauja, niekas jų netyrinėjo. Taip ir šitas įvykis. Be abejo, jo imsis ir transporto specialistai, ir meteorologai“, – mano mokslininkas.
Islandijos ugnikalnio išsiveržimas, džiaugiamasi, kai kuriuos konkrečius veiksmus jau paskatino. Jungtinės Karalystės Civilinės aviacijos vadovybė jau išleido naujas gaires, nustatančias, kokiai koncentracijai pelenų esant ore skristi saugu.
Esant naujiems saugumo standartams, kuriais ima vadovautis ir likusi Europa, kiek savaičių ir mėnesių ugnikalnis bebūtų aktyvus, pasak ekspertų, toliau išsiskiriant vulkaniniams pelenams, bent jau būtų aiškiau, kuriose zonose skrydžius tikrai būtina atšaukti. O Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija sako, kad pastarųjų dienų chaosas išryškino visiškai naujų saugumo priemonių oro erdvėje būtinybę.
Živilė Kropaitė
Lietuvos radijas
