Sunki diagnozė... Sužinoję apie tai, žmonės, kuriems ji skirta, neretai puola į paniką. Širdis susigniaužia nuo skausmo ir nevilties.
Specialistai į panašius pergyvenimus žiūri jautriai, supratingai. Tačiau vis tiek perspėja: nepasiduokite apatijai! Patyrus baisią tiesą ir išgyvenus pirmąjį šoką, svarbu sugebėti pasirinkti GYVENIMĄ.
Mus konsultuoja onkologinių ligonių ir jų artimųjų psichologė Marija Turlinskienė. Pasak jos, gavęs patvirtintą sunkios ligos diagnozę, žmogus viena ar kita forma pereina penkias diagnozės suvokimo ir priėmimo stadijas. Galvoje knibžda šimtai klausimų, kuriem nerandama atsakymų. Ateitis pakimba prieš akis tarsi juodas debesis. Juk baisiausia – nežinomybė. Psichologai tvirtina: tai visiškai normali reakcija. Tokioje situacijoje natūralu ir net būtina išgyventi tam tikrą sielvartavimo periodą, apverkti tuos pasikeitimus, kurie apvertė likimą. Svarbiausia – neužstrigti nei vienoje iš tų stadijų.
Pirma stadija. Šokas ir/arba neigimas
Sužinojęs skaudžią rimtos ligos diagnozę pirmas valandas ar net dienas žmogus patiria šoko būseną. Jis gyvena ir veikia tarsi automatas ir išoriškai gali atrodyti visiškai ramus ir sveikas
Po šoko ateina panika, žmogus ima tiesiogine ir perkeltine prasme blaškytis. Kad apsisaugotų, psichika susikuria sau „neigimo refleksą“: pacientas netiki savo diagnoze, neretai netgi stengiasi gyventi, kaip įprastai, vengdamas bet kokių priminimų apie ligą. Tokia trumpalaikė neigimo būsena – natūrali apsauginė reakcija, tačiau jei žmogus pernelyg ilgai lieka šioje būklėje, tai, visų pirma, jis patiria didžiulį stresą, antra, labai rizikuoja savo gyvybė, nes nesikreipia į medikus ir nesirūpina savo sveikata. Tuo metu artimieji gali visai nieko nežinoti: arba diagnozė nuo jų slepiama, arba jie nežino visos tiesos. Todėl šioje stadijoje žmogus gali jaustis labai vienišas, net izoliuotas nuo pasaulio, akis į akį susidūręs su savo baime.
Kaip susidoroti? Šviestis, susirenkant išsamią informaciją apie savo negalią. Nuo pažinties su liga palaipsniui reiktų pereiti prie pažinties su ligoniais – tai yra su žmonėmis, sergančiais tokia pat liga. Medikų tyrimais nustatyta, kad net paprastas geranoriškas ligonių bendravimas tarpusavyje pastebimai pagerina gydymo efektyvumą ir gyvenimo kokybę.
Antra stadija. Pyktis
Kai tik žmogus pereina pirmą stadiją, jis atvirai pažvelgia į realybę: sunki liga dabar – dalis jo gyvenimo. Ir neretai ima pykti – ant Dievo, likimo, savęs, kad darė kažką ne taip, ant gydytojų, kurie negali jo išgydyti, ant aplinkinių – už nesuvokimą ir nesupratimą. Ir už tai, kad jie... kol kas sveiki.
Ir nors pyktis – taip pat normali žmogaus psichikos reakcija į bet kokią gyvenimo krizę, tačiau kai jis trunka per ilgai, tai žymiai sustiprina stresą. Todėl neretai pablogėja ir sveikata: juk emocinė būklė tiesiogiai susijusi su fizine. Tačiau, pasak Marijos Turlinskienės, sergantysis gali pykti ir neturi savęs dėl to kaltinti ir bijoti, kad pats sau pykdamas „augina ligą“. „Svarbu, kalbėti apie savo jausmus, apie pyktį, apie „neteisingumo“ jausmą, kad susirgo – išreiškus pyktį ir kitus sunkius jausmus, jie sumažėja ir žmogui pasidaro lengviau“. – sako psichologė. Visgi reiktų nepamiršti, kad jei nuolat pyksite, galite netekti ir savo galimų sąjungininkų – žmonių, kurie ateityje galbūt būtų jums suteikę pagalbą ir paramą.
Kaip susidoroti? Nereikia beprasmiškai ir tuščiai deginti neįkainojamos energijos. Pykti reikia ant ligos. Neveltui Tibeto lamos sakė, kad „kad savo negalią reikia sugebėti neapkęsti taip, kad galėtum ją įveikti“. Sekite žinomų žmonių, kurie garbingai kovojo su panašia liga, gyveno ilgai ir kokybiškai ir net paliko savo pėdsaką istorijoje, pavyzdžiu. Pvz., Julijus Cezaris, Žana d'Ark, Petras I, Napoleonas, Nobelis, Vincentas van Gogas ir dar daug įžymių žmonių sirgo epilepsija, tačiau ši liga nesutrukdė jiems nugyventi turiningą gyvenimą.
Trečia stadija. Derybos
Šioje stadijoje žmogus bando susitaikyti su esama situacija, sudarydamas savotišką sandėrį su savo pasąmone: jei aš gerai elgsiuosi, viskas, bus taip, kaip anksčiau. Būtent dabar ligonis pasiruošęs vaikščioti pas žiniuonius, būrėjus, išbando nepatikrintus gydymo būdus, išradinėja savus, atsisako gydymo kurso, kurį jam skyrė oficialioji medicina. Daugelis ieško paguodos tikėjime, religijose, be to, jų tikėjimas labai greitai gali tapti nesveiku fanatizmu. Kiti, nekreipdami dėmesio į savo būklės sunkumą, išvyksta į ilgas piligrimines keliones. „Derybos parodo desperatišką troškimą rasti patikimą pagalbos būdą, kuris garantuotų šimtaprocentinį pasveikimą“. – sako Marija Turlinskienė. – „Todėl taip dažnai sergantieji pasiduoda įvairių ekstrasensų ir alternatyvių gydymų propaguotojams, nes jie žada visišką pasveikimą, pasinaudodami sergančiųjų desperacija ir išviliodami nemenkas pinigų sumas už siūlomą gydymą. Derybos padeda psichikai priimti tą skaudžią tiesą – „sergu rimta liga, esu nesaugus tame ir pažeidžiamas ir turiu išmokti su tuo gyventi bei stengtis dėl savęs“.
Kaip susidoroti? Svarbu suprasti, kad liga nėra nei atpildas, nei bausmė už ką nors, ir ji niekur nedingsta nei kokiais nors magiškais būdais, nei stebuklingų vaistų pagalba, kad jūsų konkreti liga – tai viena iš dešimčių chroniškų ligų ir kad galbūt ne vienas tūkstantis žmonių su negalia, panašia į jūsų, gyvena visą savo gyvenimą.
Tačiau tuo pat metu nereiktų nieko sau drausti. Patinka lankytis pas žiniuonius – eikite, tik tegu apie tai žino jus gydantis medikas. Bažnyčių ir šventų vietų lankymas taip pat turi teigiamą poveikį paciento psichikai. Tik reiktų nepamiršti, kad ligotiems žmonėms nereiktų pasninkauti (net jei tai ir lengvas pasninkas) ir stengtis iki galo išbūti mišiose, kai jau linksta kojos ir temsta akyse.
O geriausia – susiraskite sau VEIKLĄ, kurioje sugebėsite susilaukti sėkmės ir pripažinimo, kuri jus iš tiesų įtrauks. Pvz., populiari dainininkė australė Kylie Minogue, kuriai buvo nustatytas krūties vėžys, toliau dainuoja, gastroliuoja, gyvena pilnavertį gyvenimą. O štai mūsų tautietė Dalia Bielskytė, kuriai prieš daugiau kaip 12 metų buvo diagnozuota leukemija, dabar yra su kitais optimizmu ir pagalba besidalinanti onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas" vadovė ir siela.
Ketvirta stadija. Depresija.
Kai realybė galų gale suvokiama, praktiškai visi pacientai pergyvena vieną ar kitą depresijos lygį. Lieka didžiuliai neišspręsti klausimai apie ateities planus, apie santykius su aplinkiniais, apie statuso šeimoje ir darbe pasikeitimą. Tai kad reikia pastoviai gydytis neretai iš esmės pakeičia įprastą gyvenimo būdą, jau pradedant vien nuo dienos rėžimo. Daugeliui žmonių šioje stadijoje tiesiog norisi pasislėpti nuo viso pasaulio. „Be to, užklumpa nuovargis, išsekimas, kurį sąlygoja nuolatinė įtampa bei gydymas, gali pablogėti nuotaika, padidėti jautrumas, kas irgi yra šalutinis gydymosi poveikis, kuris sumažėja praėjus gydymui. – teigia psichologė. – „Dar svarbu žinoti, kad sergantis žmogus tampa egocentriškas, todėl jautriau reaguoja į viską – griežtesnį arba mielesnį žodį, gerą filmą, „gyvenimo neteisybes“ ir pan. Ir tas jautrumas irgi vargina".
Kaip susidoroti? Visų pirma, reikia suvokti, kad šis laiko tarpas – laikinas. Beviltiškumo jausmas ir niūrūs ateities vaizdiniai – chimeros, kurios savo esme yra niekas kitas, kaip depresijos simptomai. Pergyvenę ja, jūs pamatysite savo gyvenimą visai iš kitos pusės. Diagnozė – ne pretekstas atsisakyti planų ir vilčių. Tuo labiau, kad kiekvienai sunkiai ligai pastoviai randami nauji gydymo metodai, kurie padeda išlaikyti veiklumą ilgus metus. Tačiau yra ligų, kurios dėl savo klinikos pačios provokuoja depresiją. Tokiu atveju būtina kreiptis pagalbos į psichiatrą, kuris skirs gydymą antidepresantais arba į psichologus, kurie profesionaliai padės išgyventi šį sunkųjį laikotarpį. Be to, naudotis draugų ir artimųjų parama ir pagalba.
Penkta stadija. Priėmimas ir vertybių perkainojimas
Priimti ir susitaikyti – ne tas pats. Priėmimas reiškia, kad žmogus suvokė, jog jis gali gyventi su savo negalia, kad savo gyvenime jis mato pozityvius tikslus ir siekius, kurių įgyvendinimui nesutrukdys net liga. Šioje stadijoje ateina laikas, kada iš naujo įvertinamas žmogaus gyvenimas, planai ir tikslai. Dažnai tik sužinoję sunkią, bauginančią diagnozę, žmonės supranta, kas jiems iš tiesų yra svarbu ir vertinga, kam verta skirti savo energiją, koncentruojant dėmesį į tai, kad svarbiausia ir atsisakant to, kas nereikalinga.
Artimųjų ir draugų dėmesiui
Kai žmogus sužinojo sunkią diagnozę, nepalikite jo vieno, net jei jis ir sako, kad nori pabūti su savimi. Būkite netoliese.Išnaudokite bet kokias gijas, kurios padėtų kuo labiau ligonį susieti su gyvenimu: stenkitės atkreipti jo dėmesį į ką nors naują, įdomaus. Nepamirškite jo ilgalaikių ir trumpalaikių tikslų, pasvarstę daugelis jų gali būti įgyvendinti ir ligos eigoje. Jei pastebite, kad ligoniui kyla mintys apie savižudybę, kuo greičiau kreipkitės į specializuotos psichologinės pagalbos centrus!Neleiskite suaugusiam žmogui pasijusti bejėgiu kūdikiu. Savo žodžiais ir veiksmais skatinkite ligonio tvirtumą ir tikėjimą kovojant su liga. Bendraudami su sergančiuoju venkite verksmingų ir apgailaujančių intonacijų.
„Būti šalia sergančiojo yra labai nelengva“, – sako Marija Turlinskienė, padedanti ir sunkios ligos ištiktiems artimiesiems. – „Todėl artimiesiems svarbu nepamiršti savęs, savo gyvenimo, mokėti atsipalaiduoti ir nesigraužti, kad neskiria viso savęs ligoniui, nes yra rizika pervargti, „perdegti“ ir ta pagalba taps našta“.
Beje, vasario 4 dieną minime Tarptautinę kovos su vėžiu dieną. Šia diena visame pasaulyje siekiama atkreipti dėmesį į vėžį, paskatinti jo prevenciją, diagnostiką ir gydymą.
