Po straipsnio portale „Balsas.lt“, kuriame M. Vidūnaitė išdėstė savo požiūrį į naujausią Lietuvos istoriją, kilo polemika (straipsnis ir atsakymas). Jos metu ginčytasi dėl vertybių ir istorinių interpretacijų – ypač kalbant apie Sovietų okupacijos laikotarpį.
„Buvote palaikyta tarsi sovietinės praeities teisintoja arba taikaus požiūrio į ją šalininke. Daugeliui užkliuvo Jūsų tarsi išsakyta mintis, kad turime būti dėkingi Sovietų Sąjungai už Vilniaus grąžinimą, taip pat Jūsų paminėtos didelės sovietų kariuomenės aukos Antrajame pasauliniame kare. Tai gal pristatykite savo poziciją?“ – video diskusijoje M. Vidūnaitei pasiūlė portalo vyriausiasis redaktorius Arūnas Brazauskas.
Politologė savo poziciją išdėstė. „Aš tikrai netvirtinu, kad turėtume būti dėkingi Sovietų Sąjungai už Vilnių. Šie klausimai yra daug sudėtingesni“, – sakė ji.
M. Vidūnaitė pareiškė nuomonę, kad šiuo metu viešojoje erdvėje mėginama perrašyti istoriją, nutylint kai kuriuos istorijos faktus, nors jie, galbūt, nėra nutylimi vadovėliuose. Pasak politologės, neva pamirštama paminėti, jog tarpukariu pagrindinė Lietuvos sąjungininkė buvo bolševikinė Rusija, o pagrindinis priešas – Lenkija. Ji priminė ir dėl to tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sudarytus susitarimus.
„Atgavus nepriklausomybę, Lietuva su Lenkija sudėliojo taškus grynai dėl pragmatinių aplinkybių. Galbūt aplinkybės privers Lietuvą grynai pragmatiškai atrasti kažkokį konsensusą dėl praeities su Rusija?“ – svarstė M. Vidūnaitė.
Savo mintis ji grindė pavyzdžiais: „Manau, kad labai svarbu susitaikyti su praeitimi, kokia ji buvo. Pateiksiu pavyzdį, kai žmona pati palieka vyrą, dėl to, kad jisai smurtavo. Manau, čia adekvatus palyginimas ir mūsų santykiuose su Sovietų Sąjunga. Kartais nutinka, kad žmona, palikusi vyrą, užuot pradėjusi naują gyvenimą, visiems nuolat aiškina, koks tas vyras buvo blogas. Bet ar verta?“
A.Brazauskas priminė, jog Lietuvoje nelabai noriai viešai kalbama apie tai, kad SSRS tarpukaryje finansavo prezidento Antano Smetonos Tautininkų partiją, jis taip pat priminė istoriko Alfredo Bumblausko siūlymus atsiprašyti Lenkijos – taip pasielgti, girdi, reiktų dėl to, kad su SSRS Lietuva buvo pasirašiusi slaptus protokolus ir pasižadėjusi praleisti per savo teritoriją sovietinę kariuomenę.
Mykolo Romerio universiteto dėstytojas R. Trimakas teigė, kad Lietuva santykiuose su Rusija ir taip visada elgėsi gana pragmatiškai. Tarpukario Lietuvos laikyseną jis apibūdino, kaip pragmatizmą, susidūrus su Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos mesianistinėmis pretenzijomis. Teiginius, kad Lietuva skolingas Rusijai už Vilnių, R. Trimakas atmetė primindamas 1920 metų liepos 12 dienos sutartį, kuria Lietuvai buvo pripažinta daug didesnė teritorija, nei vėliau buvo grąžinta. Jis taip pat priminė, kad Rusija neįvykdė ir kitų sutarties punktų (archyvų gražinimo, dalies materialinių įsipareigojimų). Pasak R. Trimako, bet kokį pragmatizmą Rusijos atžvilgiu komplikuoja būtent jos pačios požiūris į sutartis ir įprotis jų niekada nesilaikyti.
Iškilus klausimui dėl okupacijos žalos atlyginimo A. Brazauskas paspėliojo, ar rusai, jeigu prasidėtų derybos, nepradėtų reikalauti atsilyginti už tai, ką Lietuvoje yra pastatę. Į tai R. Trimakas reagavo teiginiu, kad iš kolonijų besitraukiantys imperialistai paprastai neturi pagrindo reikalauti atlygio už tai, ką statė sau, o ne kitiems.
M. Vidūnaitės nuomone, Rusija nebuvo imperija, o ir dabar, skirtingai nei Britanija Indijoje arba Olandija Indonezijoje esą nemėgina daryti specialios kultūrinės ar ekonominės įtakos Lietuvai.
R. Trimakas pabrėžė, jog pragmatiškam santykiui su kai kuriais kaimynais trukdo jų pačių požiūris. „Kas turima omenyje, kai kalbame apie realizmą santykiuose su Rusija? Juk Rusija, ypač nuo 2000 metų reguliariai kariauja su savo kaimynais ekonominius karus. Paprastai tai vadinama postimperiniu sindromu. Viena vertus, čiabuviai jaučiasi nuskriausti. Ir pelnytai jaučiasi, kita vertus, imperija negali atsisakyti savo pretenzijų“, – sakė jis.
R. Trimakas siūlė neapsigauti dėl imperijos sąvokos ir nemanyti, kad imperatorius turi būtinai būti atskirtas vandenyno. Osmanų arba Habsburgų imperijos, pasak jo, irgi nebuvo jūrų atskirtos nuo savo pakraščių, bet tai nereiškia, kad jos nebuvo imperijos. Tą pačią sąvoką jis linkęs taikyti ir Rusijai.
M.Vidūnaitė toliau kvietė atsikratyti rusofobiškos retorikos ir labai atidžiai stebėti pasaulinius procesus, kurie, po Šaltojo karo pabaigos, kinta labai dinamiškai.
