Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad jau kuris laikas lietuvių žemės dideliais plotais yra supirkinėjamos užsieniečių. Anot žemės ūkio ministro Kazimiero Starkevičiaus, tai nėra visiška tiesa - pasirodo, viskas daroma per tarpininkus. Tai, kaip užsienis kėsinasi į pelningiausius šalies žemės plotus, ministras atskleidė išskirtiname interviu „Respublikai“.
Antrinių įmonių „biznis“
- Mūsų žiniomis, iki 2011-ųjų užsienio piliečiai neturi teisės įsigyti žemės Lietuvoje. Tačiau kaime mažai kam paslaptis, kad atvykėliai iš Vakarų perka žemę. Ar tai - tiesa?
- Mano žiniomis, šiuo metu Lietuvoje žemę yra įsigiję ir vokiečių, ir danų, ir norvegų, kaimynų iš Rytų. Taip, įstojus į Europos Sąjungą (ES), buvo sutarta, kad nuo 2004-ųjų septynerius metus nebus leidžiama užsieniečiams supirkinėti mūsų žemių. Toks norminis aktas buvo priimtas tam, kad per tiek laiko mūsų ūkininkai įsitvirtintų ir galėtų normaliai šeimininkauti, konkuruoti. Juk stodami į ES startavome nelygiomis sąlygomis, vakariečių pajėgumai buvo žymiai didesni nei mūsų ūkininkų.
Todėl mane stebina, kodėl šiandien mes taip leidžiame svetimšaliams įsigyti žemę.
- Tačiau oficialiai tarp žemės savininkų lyg ir nėra užsieniečių...
- Mano turimais duomenimis, viskas daroma per bankus. Pasakysiu daugiau - atvirai vykdoma lietuvių turto nacionalizacija. Žemė lyg ir turėtų priklausyti ūkininkams, tačiau tie plotai, kurie brangiausiai kainuoja, dabar tapo miestiečių nuosavybe. Ar žinote, kas, tarkim, daugiausiai valdo pakelę automagistralės, kuri jungia Vilnių ir Kauną? Ogi Skandinavijos bankų antrinės įmonės „Hanza lizingas“, „SEB lizingas“.
- Ar tai reiškia, kad „lizingai“ paima žemę už išduotas paskolas?
- Be jokios abejonės. Mano žiniomis, bankai prispaudžia ūkininkus perrašant sutartis. Tuomet nerealiai padidinamos palūkanos ir ūkininkams nieko kito nelieka, kaip tik atsisakyti savo turto. Tarpininkai iš to tik išlošia - kai situacija pagerės, žemė bus perparduota daug brangiau.
Kovos būdas – per žemės mokestį
- Ar įmanoma kaip nors pasipriešinti tokiam žemės „nusavinimui“?
- Sakykim, kad taip. Vienas būdų - įvesti žemės mokestį. Ūkininkaujantys žmonės žino, ką tai reiškia. Ūkininkai kelia klausimą, kas bus daroma su tomis žemėmis, kurios yra apleistos. Bankai jau valdo tas žemes ir su ūkininkais net nekalba. Jei būtų žemės mokestis, tikiu, tokių žemių neliktų.
Dabar ūkininkas vidutiniškai už hektarą žemės moka apie 20 litų. Tie, kas žemės neapdirba, turėtų mokėti bent 200 litų. Tada jie tikrai kreiptųsi į ūkininką, išnuomotų jam žemę, o tas augintų produkciją.
Taigi tos komercinės žemės, kurios yra strateginėse vietose, daugeliu atvejų vargu ar atitektų bankams.
Nacionalinio saugumo klausimas
- Lietuva yra iš tų šalių, kurios pagrindinis turtas yra žemė... Jei ji visa atiteks užsieniui, kaip tą dalyką turėtume vertinti?
- Čia įžiūriu nacionalinio saugumo klausimą. Specialiosios tarnybos tikrai turėtų pasidomėti, kas, po paraliais, vyksta.
Bankai šiuo metu daugiausia skolina valstybei, energetikai ir žemės ūkiui. Manau, paskolos žemės ūkiui dosniai teikiamos dėl to, kad ūkininkai būtų įvaryti kampą ir iš jų vėliau būtų atimtos žemės. Galbūt specialiosios tarnybos galėtų atsakyti, kam tai naudinga?
Niekaip negalime priimti ūkininko bankroto įstatymo. Kas labiausiai bijo šito įstatymo? Ūkininkai jo nori, bet labiausiai jo baiminasi bankininkai. Jie gąsdina, kad bus priversti pakelti palūkanas. Kitas klausimas, ar būtina išsigąsti ir pasiduoti bankininkams, ar geriau, kad mūsų tautinis žemės ūkis ir toliau gyvuotų kaip ilgus amžius gyvavęs? Manau, atsakymas čia ir taip aiškus.
Indrė Lauciūtė, Vidmantas Užusienis
