Pagal stresų skalę darbo praradimas – vienas iš stipriausių žmogaus pergyvenimų. Tuo metu patiriama įtampa jis nusileidžia nebent skyryboms ar artimo žmogaus mirčiai. Ypač tada, kuomet žmogus buvo atleistas.
Atleidimas iš darbo gali turėti įtakos ir tokioms sveikatos problemoms, kaip hipertonija, diabetas, širdies ligos. Pasirodo, netekus darbo savijauta pablogėja apie 40 proc. Ir visai nesvarbu, kaip greitai žmogus rado naują darbą, pasekmės gali išryškėti vėliau. Medikai pripažįsta, kad ryškiausios atleidimo iš darbo pasekmės – sąžinės graužatis, pyktis, nerimas, depresija, ateities baimė, skundai prasta fizine būkle, alkoholizmas, priklausomybė nuo narkotinių medžiagų, skyrybos, psichologinis ir (arba) fizinis smurtas šeimoje, mintys apie savižudybę.
Specialistai pataria: pasistenkite išeiti garbingai, nežemindami kitų ir nedraskydami savęs. Nuo to, kaip pasielgsite šiuo sunkiu metu, priklauso jūsų tolimesnis gyvenimas.
Trenkite durimis... švelniai
Išsiskiriant kyla didelė pagunda pasakyti vadovybei viską, ką jūs apie ją galvojate. Arba iškrėsti kokią nors kiaulystę: paslėpti būtinus duomenis, išsinešti su savimi svarbių klientų telefonus, nors laikinai paralyžiuoti dar taip neseniai buvusios sava firmos veiklą.
Nedarykite to! Visų pirma dėl to, kad profesinis ratas labai siauras, ir kai jūsų naujasis viršininkas paskambins buvusiajam, vargu ar tas ras apie jus nors kelis gerus žodžius. Antra, jei jūs norite, kad šefas iš tiesų pasigailėtų jus atleidęs, veikti reiktų kaip tik priešingai. Sukaupkite valią ir paskutinę dieną šiltai su juo atsisveikinkite, pasakę pačius geriausius žodžius. Galbūt jis jūsų ir nepakvies atgal (o kad gali pakvieti – visai įmanoma), bet greičiausiai gerai jus apibūdins, rekomenduos kitiems. Ir nesvarbu, kokie jūsų santykiai buvo iki šios minutės. Yra žinoma, kad geriausiai įsimenami pirmieji ir paskutiniai žodžiai.
Inertiškieji ir darboholikai
Darbo praradimas dažnai susilpnina žmogaus savivertę, pakerta pasitikėjimą savimi. Žmogus jaučiasi įskaudintas ir praradęs sugebėjimą kontroliuoti savo gyvenimą. „Kodėl atleido būtent mane?“, „Nejaugi aš pats blogiausias darbuotojas?“, „Šiame gyvenime aš nieko nesprendžiu“. Jei jus aplanko panašios mintys, pasakykite sau: „Stop! Gyvenimas – tai ne tik darbas“. Šioje sudėtingoje situacijoje bus prasmingiau, jei užduosite sau kitą klausimą – kodėl likimas jums mestelėjo tokį išbandymą, ko reikėtų iš to pasimokyti?
Praktika rodo: dažniau darbo netenka žmonės, turintys dvi priešingas psichologines nuostatas. Visų pirma, tai tie, kurie patys to nepastebėję, ėmė gyventi vedami inercijos, kam darbas jau seniai nebeteikia nei moralinio, nei materialinio pasitenkinimo. Bet padėti pareiškimą ant stalo pačiam tokiam nelaimėliui nepakanka drąsos. Štai likimas ir pameta jam netikėtą problemos sprendimą – etato panaikinimą, darbuotų kaitą, firmos bankrotą ar įmonės ekonominės bazės paržiūrėjimą, žodžiu, tai kas baigiasi atleidimu iš darbo.
Kaip nebūtų keista, prarasti darbą rizikuoja ir gyvenantys pagal kitą nuostatą žmonės – darboholikai, kurie savo gyvenimą tapatina su darbu ir gyvenimo vertybių skalėje jį stato į pirmą vietą. Neretai likimas juos nubaudžia už tokį vienpusiškumą, primindamas, kad gyvenimas žymiai spalvingesnis ir prasmės verta paieškoti ir kitose jo pusėse. Be to, pernelyg stropus darbuotojas neretai erzina vadovybę: o jei jis pasirodys esąs profesionalesnis nei jo vadovas?
Ydingas ratas
Netekus darbo ant žmogaus „užgriūna“ krūva laisvo laiko. Iš pradžių, galbūt, tai ir džiugina: galų gale pavyks pailsėti! Bet atsipalaiduoti iš tiesų dažniausiai nepavyksta. Ir bedarbiui tenka gyventi su staiga atsiradusia jo gyvenime tuštuma. Psichologų pastebėjimais, tokia situacija – labai palanki dirva vystytis neurozėms. Užsisuka savotiškas uždaras ratas: dėl to, kad nėra darbo, patiriama depresija, o tai, savo ruožtu, trukdo rasti kitą darbą. Jei tokia būsena trunka ilgai, žmogų gali pakirsti ne tik depresija, bet ir rimtos fizinės negalios. Psichiatrams tokį „psichologinį susidėvėjimą“ dažnai tenka stebėti net tik dirbant su tais, kas prarado darbą, bet su išėjusiais į pensiją: neseniai intensyviai dirbęs žmogus staiga ima sparčiai senti, prie jo ima „lipti“ įvairiausios ligos. Kad taip nenutiktų, vieni specialistai pataria: naujo darbo paieškas reiktų pradėti tuoj pat. Pasak jų, kuo daugiau laiko praeina po atleidimo, tuo sunkiau rasti darbą. Ir pataria į viską pažiūrėti, kaip į egzaminą, kurį išlaikę sulauksite sėkmės.
Iš streso į stresą?
Tačiau yra ir kitas požiūris. Jis labiau tinka tiems, kurie abejojo, ar dirba tai, kas jiems patinka ir galbūt seniai norėjo pakeisti profesiją, buvo nepatenkinti savo veikla ir savimi. Skubant šokti į naują „darbo traukinį“, galima kartu nusinešti visas ankstesnes problemas, nepasitenkinimą savimi, neigiamas emocijas. Tai tikrai nepadės įsitvirtinti naujoje vietoje ir nesuteiks vidinio komforto.
Tokiems, ypač tada jei leidžia finansinės galimybės, kaip tik patariama padaryti pauzę ir užsiimti tuo, ką seniai atidėliojo, kol dirbo – išvykti atostogų, daugiau pabendrauti su šeima, apsilankyti pas medikus. Galų gale – daugiau įsiklausyti į save, paisėti ir pagalvoti: kuo buvo užpildytas mano gyvenimas ir ar nevertėtų jame ką nors pakeisti. Paklauskite savęs:
Ar aš buvau patenkintas savo darbu?Ar man patiko mane supantys žmonės?Kokiais jausmais vedinas kasryt ėjau į darbą?Ar dažnai pagalvodavau, kad žvėriškai pavargau, bet negaliu leisti sau pailsėti dėl ne nuo manęs priklausančių priežasčių?Kiek laiko aš praleisdavau su savo šeima?Ar pakankamai miegodavau?
Jei atsakymai jūsų netenkina, dabar turite laiko ir galimybę pasistengti, kad jūsų gyvenimas taptų kokybiškesnis ir dvasiškai komfortiškesnis. Gal keisite profesiją, išmoksite ko nors naujo, ar prisiminsite, ką mokate dar, gal užsiimsite nuosava veikla? Jei nedirbdami tiesiog neišgyvensite finansiškai, susiraskite gal ir ne taip gerai apmokamą, bet paliekantį daugiau laisvo laiko, laikiną darbą.
Rusijos mokslininkų atliktų tyrimų rezultatai, kuriuose dalyvavo darbo netekę žmonės, parodė: nauji darbo paieškos, pradėto tuoj pat po atleidimo, nei kiek nepadidino šansų jį rasti. O tie, kurie iš pradžių stengėsi susitvarkyti su tokiomis neigiamomis atleidimo pasekmėmis, kaip depresija ir sumenkėjusi savigarba, o jau po to pradėjo ieškoti naujo darbo, pokalbių metu mažiau nervavosi, labiau pasitikėjo savimi ir paliko geresnį įspūdį darbdaviams. Paaiškėjo, kad tie žmonės labiau patenkinti savo nauju darbu, nei tie, kurie skubiai puolė jo ieškoti.
Paprastos tiesos
O kad laikas „nuo darbo iki darbo“ nepakirstų jūsų dvasinių ir fizinių jėgų, nesugadintų santykių su artimaisiais ir draugais, pasistenkite laikytis aiškios strategijos: Išlaikykite ankstesnę dienotvarkę. Reiktų kasdien ką nors nuveikti naujo darbo (veiklos) paieškose. Jūsų paslaugoms: darbo birža, internetiniai darbo pasiūlos portalai, konkrečių įstaigų karjeros puslapiai. Rašykite, siųskite gyvenimo aprašymus, skambinkite, eikite į pokalbius. Laisvu metu pasirūpinkite savo sveikata. Nežiūrėkite iki vėlumos televizijos, išsimiegokite, negerkite kavos ir stiprios arbatos, nesumanykite atsipalaiduoti alkoholio ar kokių kitų narkotinių medžiagų pagalba, kasdien išeikite pasivaikščioti. Apsilankykite pas stomatologą ir kitus medikus, atlikite profilaktinius tyrimus ir, jei to reikia, gydykitės. Neužsisklęskite savyje, nepasitraukite iš šeimos gyvenimo, bendraukite su draugais.
Pora žodžių buvusiam darbdaviui
Įmonės, atleidžiančios darbuotoją, vadovybė, taip pat galėtų sumažinti neigiamas darbo praradimo pasekmes, jei neslėptų nuo atleidžiamojo tikrų jo atleidimo priežasčių. Tyrimų, kuriuose dalyvavo neseniai atleisti žmonės, rezultatai liudija, kad tie, kuriems buvo išsamiai išaiškintos atleidimo priežastys, atskleista, kokiu būdu buvo atrenkami kandidatai, jautėsi žymiai geriau, nei tie, kuriuos atleido, jiems nieko nepaaiškinę. Informuoti darbuotojai labiau linkę savo atleidimą vertinti, kaip sąžiningą ir būtiną poelgį, o ne kaip niekšybę. Jie dažnai ir toliau gerai atsiliepia apie buvusią darbovietę, jiems nekyla noro paduoti ją į teismą už neteisėtą atleidimą ar keršyti kokiu nors kitu būdu.
