.jpg)
Dešimt milijonų litų, o gal – ir dvigubai daugiau. Tiek mokesčių mokėtojams kainuos Kultūros fabriko afera. Aiškėjantys faktai verčia kelti klausimą, ar statybas planavę Šiaulių valdžios vyrai nesukčiavo ir neapgaudinėjo Ūkio ministerijos bei Europos Sąjungos lėšas skirstančios Lietuvos verslo paramos agentūros.
Bet apie viską – iš eilės.
Statybininkų interesai
Šiauliuose jau kurį laiką verda aistros dėl biudžetinių įstaigų darbuotojų, kuriuos norima atleisti iš darbo, nes miesto valdžia karštligiškai ieško būdų, kaip sugraibyti kelis milijonus litų. Didinami mokesčiai už vaikus, leidžiamus į lopšelius-darželius, švietimo įstaigose branginamas maistas, didinamos socialinių paslaugų kainos. Milijonų reikia jau pradėtiems statybų projektams tęsti ir naujam Kultūros fabrikui statyti.
Kita vertus, aiškėja, kad šis amžiaus statinys ne tik reikalingas statybininkams, uždirbsiantiems milijonus, bet ir galimai prasilenkia su teise.
Neįtikėtina drąsa
Trumpai pristatysime Kultūros fabriko, dar vadinamo Menų inkubatoriumi, projektą. Tai – keturių aukštų pastatas, moderniai įrengtas, o jame darbuojasi miesto menininkai – dailininkai, skulptoriai, muzikai ir kt. Pastatą išlaiko Šiaulių savivaldybė – kasmet moka mažiausiai po pusę milijono litų. Ar Šiaulių menininkams šio pastato apskritai reikia – į klausimą atsakysime kiek vėliau, tekste.
Viešieji pinigai privalo būti panaudoti kuo efektyviau. Šis reikalavimas – neginčijamas. Ištaškiusieji pinigus pretenduoja savo atvaizdais paįvairinti kriminalines skiltis. Tačiau provincijos valdininkai ir politikai demonstruoja neįtikėtiną drąsą.
Sukeitė pastatus
Nevarginsime skaitytojų detalėmis, teisės aktų pavadinimais – neatimsime darbo iš prokurorų.
„Šiaulių naujienos“ peržiūrėjo Savivaldybės tarybos sprendimus, ūkio ministro įsakymus ir kitus viešai skelbiamus dokumentus. Paaiškėjo labai įdomus dalykas.
Dar 2008-aisiais Šiaulių miesto taryba patvirtino sandėrį su privačia bendrove, kuri skyrė pastatą Kultūros fabrikui. Ūkio ministerija peržiūrėjo brangiai kainavusią ekonominę studiją ir Šiaulių projektui paskyrė apie dešimt milijonų litų.
Bet – kas įvyko toliau... Po to, kai remiantis studija, skaičiavimais, įvertinant pastato būklę ir planuojamas veiklas, buvo patvirtintas finansavimas, miesto valdžia ūmai nutraukė susitarimą dėl pastato. Maždaug už tris šimtus tūkstančių litų iš tuometinio mero, liberalcentristo Genadijaus Mikšio bičiulio Stasio Karitono nupirkti sudegusio pastato griuvėsiai.
Jeigu palygintume pastatus – akivaizdu, kad iš eksmero bičiulio nupirktas pastatas nė kiek nepanašūs į tą, pagal kurį darytas projektas. Pastatas gal du kartus mažesnis, o statybos sąnaudos - keleriopai didesnės. Be to, ES finansuoti buvo palaimintas realiai stovintis pastatas, o ne griuvėsiai. Taigi panašu, kad Šiauliams ES lėšas skyrusios institucijos galėjo būti apgautos.
Ko draskosi vicemerė?
Viename iš Šiaulių miesto tarybos posėdžių vicemerė Daiva Matonienė pratrūko, kad jai gėda dėl Šiaulių. Partijos Tvarka ir teisingumas deleguotai vicemerei gėda dėl to, kad pasiūlyta Kultūros fabriko statybų atsisakyti arba atidėti geresniems laikams.
Vicemerei gėda, kad niekam nereikalingo pastato bus atsisakyta, ar bėda, kad jos bendrapartiečio Vidmanto Japerto statybinėmis medžiagomis prekiaujančios įmonės neteks užsakymo. Nes jau susiklostė graži tradicija, kad Savivaldybės užsakymus laimėjusios statybų bendrovės medžiagas perka iš V. Japerto.
Senas geras kito „tvarkiečio“, buvusio šiauliečio architekto, Seimo nario Valentino Mazuronio bičiulis – architektas Darius Jakubauskas „išlindo“ po to, kai buvo nupirkti griuvėsiai. Valdžios atstovai pareiškė, neva D. Jakubauskas rengęs S. Karitonui priklausiusio pastato rekonstrukcijos projektą, už kurį Savivaldybė privalanti sumokėti. Ir arkliui aišku, kad Savivaldybė neprivalo mokėti už tai, ko nepirko. Bet valdančiajai daugumai diriguoja D. Jakubausko bičiulis V. Mazuronis. O ir pats D. Jakubauskas nuolatos trinasi V. Mazuronio partiečių aplinkoje, nors pats ir nėra partijos Tvarka ir teisingumas narys.
Baltais siūlais siuvo
Kultūros fabriko projektas jau iš pat pradžių buvo baltais siūlais siuvinėtas. Nors visą laiką buvo tvirtinama, kad Kultūros fabriko nori apklausti miesto menininkai, tai net iš tolo nepanašu į tiesą. Miesto menininkai atvirai tyčiojasi iš projekto valdžios surengtuose posėdžiuose.
Gavus apklausos dalyvių sąrašą aiškėja, kad daugelis iš jų nė iš tolo menu nekvepia. Jeigu Šiaulių universiteto spaudos tarnyboje dirbanti Sigita Inčiūrienė turi ką nors bendro su menu, tai nebent tik tiek, kad redaguoja partinį valdančiosios daugumos atstovų liberalcentristų laikraštuką, pasirodantį prieš rinkimus. Kita apklaustoji – Inčiūraitė – apskritai studijuoja Vilniaus universitete.
Tarp apklaustųjų pateko ir Kaune dirbantis bei gyvenantis profesorius Gintautas Mažeikis, privačios leidyklos savininkas Stasys Tumėnas, privačios spaustuvės direktorius ir pan.
Tik dabar į kampą įsprausti Savivaldybės atstovai ima sukti uodegas, girdi, menų fabrike įsikurs būsimieji menininkai. Mistiniai. Nes jų niekas neįvardijo ir bent preliminarių patalpų nuomos sutarčių nepateikė.
Komentaras
Edvardas Žakaris,
Seimo narys, išrinktas „Aušros“ apygardoje:
– Yra trys dalykai, liudijantys prieš Kultūros fabriką: teisinis, moralinis ir finansinis.
Visi Savivaldybės priimti sprendimai kelia daugybę abejonių ir klausimų, į kuriuos be atskiro prašymo turėtų atsakyti prokuratūra. Su kolegomis jau kreipėmės į Viešųjų pirkimų tarnybą, kad ji įvertintų projektavimo darbų pirkimo aplinkybes. Mano įsitikinimu, tai padaryta neteisėtai, ir už tuos spendimus privalo atsakyti asmeniškai sprendimus priėmę tarnautojai.
Moralinis aspektas. Investuojamos mokesčių mokėtojų lėšos į pastatą, kurio menininkai net neprašė. Nemoralu kalbėti, jog reikia eiliniams švietimo, kultūros darbuotojams susimažinti atlyginimus, kad būtų galima pastatyti niekam nereikalingą pastatą, kurio išlaikymas kainuos milijonus litų. Būtų padoru paklausti žmonių, ar jie sutinka aukotis dėl pastato, kurio niekam nereikia, susimažinti algas, išeiti iš darbo.
Savivaldybė investuoja didžiulius pinigus, dar mažiausiai po pusę milijono litų per metus kainuos tą pastatą išlaikyti. Geriau investuoti pinigus ten, kur jie atsipirks. Pavyzdžiui, suremontuoti gatves, šaligatvius, kuriais naudosis daugelis miestiečių, atiduoti mokykloms ir lopšeliams-darželiams.
Mykolas Deikus
