Nauja valdančioji koalicija Lietuvos žvalgų bendruomenei maloningai leidžia (o gal ir skatina) žaisti kagėbistinius žaidimėlius, tad gal kam nors bus įdomios jų taisyklės. Tarkim, reikia „sutvarkyti“ kokį netinkamą žurnalistą, oficialios valdžios ar įtakingos grupuotės dėdei arba tetai nepatikusį asmenį. Kaip tai daroma? Schema paprasta ir - įgudus ją taikyti - nesunkiai paleidžiama konvejeriu.
Pradžioje būna žodis. Jį iš dar didesnio viršininko paprastai išgirsta koks nors padalinio vadovas. Pavyzdžiui, 9-osios Konstitucijos pagrindų apsaugos valdybos viršininkas - nesvarbu, ar tai būtų Ričardas Rupkus, ar Imantas Melianas, ar Aidis Mieželis, ar dar kokia nors persona tikru, o gal išgalvotu asmenvardžiu.
Gavęs užsakymą susidoroti, toks viršininkėlis gali nesunkiai įjungti mechanizmą. Pavaldiniui pavedama surinkti fiktyvią anoniminio šaltinio, kurio patikimumo niekas niekada gyvenime netikrins, „informaciją“.
Etatinis ar neetatinis slaptasis bendradarbis už pinigus arba kitą valiutą pristato „operatyvinę informaciją“ - esą kokiame nors bare arba pirtyje girdėjo, kaip žurnalistas A kalbėjo su piliečiu B ir, padauginęs gėrimų, pernelyg atviravo. Pavyzdžiui, emocingai išsirėkavo, kad valdžia, o dar geriau - konkretus Vyriausybės, Seimo valdybos arba prezidentūros „valdžiažmogis“ visai išėjo iš proto ir jau esą pakankamai žmonių, kurie galanda šakes ir kirvius. Ko apie valdžią nepriburnoja įkaušęs žmogus, kai padidėję mokesčiai priverčia rinktis: ar mokėti būsto paskolos, ar komunalinius mokesčius. Be to, panašaus pokalbio gali apskritai ir nebūti - svarbu apie jį „operatyviai informuoti“.
Gavęs tokią „žinią“ pareigūnas rašo vadovybei pažymą. Prie jos pagal vidaus reglamentus privalomai „atsigula“ dar dešimt lydimųjų raštų ir paaiškinimų - atsiranda byla. Šiek tiek padirbėjus (jei netingima) su viešai prieinama informacija ir nesunkiai žvalgams prieinamomis duomenų bazėmis ji sustorėja. Tuomet su grėsmingu ir įdomiu lydraščiu tas niekalas, papuoštas aukštų kontoros vadų rezoliucijomis, pateikiamas kuriam nors, dažniausiai - tam pačiam, iš patikimųjų būrio teisėjui. Daugelis buvusių pareigūnų pasakoja, kad teikimų pastaraisiais metais buvo tyčia duodama ypač daug - Temidės tarnų budrumui atbukinti. Teisėjas neturi savo operatyvinės tarnybos, laiko, jokios galimybės patikrinti šių fikcijų turinio. Jis mato daug susegtų, sunumeruotų lapų, didelių žmonių parašų ir skambių frazių apie grėsmę nacionaliniam saugumui. Argi teisėjas turi pasirinkimą? Sankciją klausytis telefono pokalbių, sekti elektroninį susirašinėjimą ir vykdyti kitokią stebėseną jis tikrai duos. Saugumiečių žargonu - objektui „pakabinami telefonai“ ir „pakabinamos šlepetės“.
Yra tekę girdėti, jog net Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narės pokalbiai telefonu buvo taip talentingai iškarpyti ir pateikti Valstybės gynimo tarybai, kad iš konteksto išplėšta bei pakišta informacija ir šalies vadovui pasirodė grėsminga. Tik leiskite pakarpyti pokalbius, pasiknisti asmens duomenyse ir nebeliks jokių problemų nupaišyti spalvotą paveiksliuką, kurio viduryje bet kuris iš mūsų sėdės lyg grėsmingas Bin Ladenas.
Lietuvoje kuriamas policinis režimas ne toks drąsus ir gabus, kad masiškai naudotų tai įkalinimams ar kitokioms represijoms - iki Putino Rusijos yra erdvės tobulėti. Tiesa, jei pavyks jus išgrūsti į Gudiją, galite ir pats išlipti pro 9 aukšto langą - ten tai organizuoti drąsiau.
Užtat mūsų saugumiečiai visiškai subrendę smulkioms niekšybėms. Tokia kaip mano aprašyta „byla“, pavyzdžiui, galėtų būti pakankama dingstis, kad apie ją informuotas Vadovybės apsaugos departamentas neleistų Seime, prezidentūroje ar Vyriausybėje akredituoti kokio nors „neteisingo“ žurnalisto. Neabejotina, jog oficialiai ar realiai Lietuvos valdžiai neįtikusiam asmeniui ir šiaip įmanoma, naudojantis tokia operatyvine veikla, sukurti visokių nepatogumų. To niekas nepatikrins, nes įstatymai parašyti taip, kad tai padaryti būtų neįmanoma. Operatyvinę veiklą teoriškai kontroliuoti galintys Seimo nariai patys turi teisę skaityti slaptą informaciją tik tuo atveju, jei tam neprieštarauja VSD. Jo nesutikimą galima apskųsti tik Valstybės paslapčių apsaugos komisijai, kuriai vadovauja VSD generalinis direktorius. Be to, net ir turintiems šią teisę parlamentarams, kaip byloja naujausia Lietuvos istorija, tas pats direktorius gali parodyti vidurinį pirštą, jeigu jam tai patinka. KGB still watching you. Būkite saugūs.
P.S. Todėl atomazga buvo logiška. Po Latvijos, Bulgarijos įvykių artėjančių riaušių debesys tvenkėsi ir Lietuvoje. Visi tai žinojo, išskyrus VSD. Kaip praėjusį penktadienį Lietuvos radijo tiesioginėje Tomo Dapkaus laidoje teigė premjeras Andrius Kubilius, Vyriausybės niekas neįspėjo apie riaušių pavojų. VSD ir departamento 9-oji valdyba apsijuokė, valdybos viršininkas A.Mieželis ir jį kuruojantis pulkininkas Dainius Dabašinskas, generolas Povilas Malakauskas vėl parodė savo nekompetentingumą. Nebeliko net nusikaltimų prevencijos, apie kurią, vadovaudamas Specialiųjų tyrimų tarnybai, mėgdavo tuščiažodžiauti P.Malakauskas. Dabar visos jėgos skiriamos anksčiau aprašytoms intrigoms.
